(g. 1940) Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras, politikas, inžinierius

Leonas Apšega gimė 1940 m. gruodžio 10 d. Kinderių kaime (Kupiškio r.). 1949–1959 m. mokėsi Šimonių vidurinėje mokykloje, 1959–1962 m. – Panevėžio hidromelioracijos technikume, o 1980–1985 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur įgijo inžinieriaus-hidrotechniko specialybę.

1962–1963 m. dirbo Trakų melioracijos statybos valdybos (MSV) meistru, 1963–1966 m. atliko karinę tarnybą. Vėliau grįžo į Kupiškio kraštą: 1966–1968 m. dirbo Skodinių tarybinio ūkio darbo apsaugos inžinieriumi, 1968–1987 m. vadovavo Žaidelių kolūkiui, o 1987–1990 m. buvo Kupiškio rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas ir Žemės ūkio valdybos viršininkas.

1990–1992 m. L. Apšega – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, išrinktas Kupiškio rinkimų apygardoje (Valstiečių partijos narys), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras.

1995–1996 m. dirbo Lietuvos akcinio inovacinio banko Kupiškio filialo direktoriumi. Daugiau nei du dešimtmečius aktyviai dalyvavo rajono savivaldoje: 1997–2007 m. ėjo Kupiškio rajono savivaldybės mero pareigas, o 1995–2023 m. buvo Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

• 2025 m. liepos 17 d. Leonui Apšegai suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas – už pilietiškumą, pasiaukojimą, aktyvią veiklą ir išskirtinius nuopelnus garsinant Kupiškio kraštą šalyje ir pasaulyje.

(1927–2008) Kunigas, Panevėžio katedros kapitulos garbės kanauninkas

Kazimieras Baronas gimė 1927 m. gruodžio 5 d. Mieliūnų kaime (Kupiškio r.). Mokėsi Šimonių pradžios mokykloje, Skapiškio progimnazijoje ir Kupiškio gimnazijoje. 1944 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

1950 m., mokydamasis IV kurse, už ryšius su „Marijos vaikų“ religine organizacija buvo suimtas, nuteistas 10 metų lagerio ir kalėjo Karlage (Džezkazgane). Amnestuotas grįžo į Lietuvą ir nuo 1955 m. tęsė mokslus seminarijoje.

1957 m. balandžio 17 d. įšventintas kunigu. Vikaravo Troškūnuose, Kupiškyje (1958–1965 m.), vėliau klebonavo Surdegyje, Obeliuose, Ramygaloje. Nuo 1991 m. liepos mėnesio – Kupiškio parapijos administratorius.

Kunigas suremontavo bažnyčiai grąžintą altariją, aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, nuoširdžiai džiaugėsi šalies Nepriklausomybe. 1993–1998 m. dirbo Raguvos dekanu, o 1998 m. dekanatą panaikinus – Raguvos ir Šilų klebonu.

Kupiškėnai kun. K. Baroną prisimena kaip paprastą, kuklų ir itin nuoširdų dvasininką, rasdavusį gerą žodį kiekvienam. Gyvenimo nelepintas, beveik visus namų ūkio bei statybos darbus dirbdavo pats (to išmoko tremtyje) – neretai parapijiečiai, atvykę pas kleboną, rasdavo jį mūrininko drabužiais maišantį cementą.

K. Baronas mirė 2008 m. birželio 6 d.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• 2001 m. Kazimierui Baronui suteiktas Kupiškio rajono Garbės piliečio vardas.

• 2001 m. suteiktas Panevėžio katedros kapitulos Garbės kanauninko vardas.

• 2007 m. už nuopelnus Bažnyčiai suteiktas popiežiaus Benedikto XVI asmeninis apaštalinis palaiminimas.

(1905–2002) Kunigas, monsinjoras, preletas

Klemensas Gutauskas gimė 1905 m. lapkričio 28 d. Paežerių kaime (Anykščių r.). Lankė Leliūnų pradžios mokyklą, Anykščių progimnaziją, Utenos „Saulės“ gimnaziją.

1934 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, nuo 1937 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1941 m. sausio 26 d. įšventintas kunigu.

1941–1944 m. dirbo Dusetų bažnyčios vikaru, 1944–1958 m. kunigavo Panevėžyje, Pasvalyje, Kamajuose, Salose, Pabiržėje, Pakruojyje, Linkuvoje. 1958–1964 m. buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas.

1964–1998 m. K. Gutauskas eidavo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebono bei Kupiškio dekanato dekano pareigas. Begalinis nuoširdumas, gailestingumas vargo ir bėdų ištiktam žmogui, pasiaukojama pagalba, kuklumas bei tolerancija pelnė jam didžiulę Kupiškio krašto žmonių meilę ir pagarbą.

1993 m. lapkričio 8 d. popiežius Jonas Paulius II jam suteikė prelato (popiežiaus kapeliono) titulą.

Prelatas K. Gutauskas mirė 2002 m. rugpjūčio 19 d., palaidotas Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• 1994 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento padėkos raštu.

• 1994 m. laikraščio „Kupiškėnų mintys“ paskelbtame konkurse išrinktas populiariausiu Kupiškio rajono žmogumi.

• 2001 m. Klemensui Gutauskui suteiktas Kupiškio rajono Garbės pilietis vardas.

(1919–2013) Dailininkė, tapytoja, pedagogė

Bronė Jacevičiūtė-Jėčiūtė gimė 1919 m. vasario 1 d. Šalteniuose (Subačiaus valsčiuje, Kupiškio r.). Po trejų metų kartu su tėvais persikėlė gyventi į Mazgeliškį (šalia Puožo).

1926–1929 m. mokėsi Juodpėnų pradžios mokykloje, 1930–1934 m. – Kupiškio progimnazijoje, 1934–1938 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kurioje jai dėstė poetė Salomėja Nėris bei dailininkas Jonas Vaitys. Jau gimnazijoje pasižymėjo kaip talentinga literatūrinių kūrinių iliustratorė, aktyviai dalyvavo mokinių darbų parodose.

Nuo 1938 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1940 m. sausį studijas perkėlė į Vilniaus universitetą, kurį baigė 1943 m.

Dėstydama lietuvių kalbą bei literatūrą Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, kartu lankė užsiėmimus Vilniaus dailės institute (VDI). 1948 m. birželio 30 d. baigė VDI figūrinės tapybos specialybę ir liko jame dėstyti. 1951 m. rugsėjo mėn. dėl politinių priežasčių atleista iš VDI, atsidėjo vien kūrybinei veiklai. Vėliau, 1966–1975 m., dirbo VDI Dailės pedagogikos katedros vyriausiąja dėstytoja.

Dailininkės parodose pradėjo dalyvauti nuo 1950 m., yra surengusi 4 personalines parodas. Per visą kūrybinę biografiją Ryškėjo išskirtinis tapytojos dėmesys lietuviško kaimo tematikai, gamtai, krašto žmonėms. B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė daug savo paveikslų padovanojo Kupiškio etnografijos muziejui, o dalį asmeninės bibliotekos – Kupiškio viešajai bibliotekai.

Mirė 2013 m. sausio 2 d. Vilniuje, palaidota Rokantiškių kapinėse.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• 1969 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas.

• 2008 m. Bronei Jacevičiūtei-Jėčiūtei suteiktas Kupiškio rajono Garbės pilietės vardas – už svarų indėlį į Lietuvos vaizduojamąjį menus, krašto kultūros puoselėjimą bei dosnias dovanas Kupiškio atminties institucijoms.

(1914–2012) Nusipelniusi mokytoja, lituanistė

Felicija Jakutytė gimė 1914 m. balandžio 8 d. Kupiškyje, Anelės ir Jono Jakučių šeimoje. Tėvas buvo stalius, motina – namų šeimininkė.

1922 m. pradėjo lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečiąjį skyrių, 1927 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1931 m. – Panevėžio mokytojų seminariją, o 1957 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus pedagoginį institutą.

1932–1946 m. mokytojavo Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose. 1946–1979 m. buvo Kupiškio V. Rekašiaus vidurinės mokyklos (dabar – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Vėliau, 1979–1992 m., dirbo mokytoja įvairiose Kupiškio rajono kaimų mokyklose.

Mokiniai ir kolegos mokytojai F. Jakutytę itin gerbė ir mylėjo. Būdama pensijoje ji toliau palaikė artimus ryšius su savo buvusiais auklėtiniais, buvo visada laukiama viešnia Kupiškio krašto mokyklose. 2002 m. išleido prisiminimų knygą „Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“.

F. Jakutytė mirė 2012 m. rugpjūčio 5 d. Kupiškyje, sulaukusi 98 metų.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• Nuopelnais ir ilgamečiu pedagoginiu darbu garsėjusi F. Jakutytė buvo pelniusi Nusipelniusios mokytojos vardą.

• 2001 m. Felicijai Jakutytei suteiktas Kupiškio rajono Garbės pilietės vardas.

(1929–2012) Istorikas, akademikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius

Vytautas Merkys gimė 1929 m. gegužės 5 d. Čivų kaime (Kupiškio r., Skapiškio seniūnijoje). 1946 m. baigė Kupiškio gimnaziją, 1951 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.

1953–1986 m. dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos institute (aspirantas, jaunesnysis mokslinis bendradarbis, skyriaus vedėjas). 1986–1987 m. buvo Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto Ūkio ir ekonominės minties istorijos skyriaus vedėjas, 1987–1992 m. – Lietuvos istorijos instituto direktorius, o nuo 1992 m. – šio instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis.

Akademikas V. Merkys – viens iš žymiausių lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio tyrinėtojų. 1969 m. jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis, 1991 m. – profesoriaus vardas. 1993 m. tapo Gardino universiteto garbės daktaru, o 2003 m. išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos akademiku.

Mokslininkas parašė 15 knygų, taip pat parengė Lietuvos istorijos vadovėlių vidurinėms mokykloms (1969–1988 m.).

Svarbesni jo veikalai: „Simonas Daukantas“ (1972, 1991), „Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ (1982), „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904“ (1994), „Knygnešių laikai. 1864–1905“ (1994), prisiminimų knyga „Atminties prošvaistės“ (2009).

V. Merkys buvo knygos „Kupiškio kraštas“ (1997) leidimo iniciatorius, redakcinės komisijos narys ir straipsnių autorius.

Mirė 2012 m. liepos 25 d., palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• 1996 m. apdovanotas Simono Daukanto premija.

• 1997 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija.

• 2001 m. Vytautui Merkiui suteiktas Kupiškio rajono Garbės piliečio vardas.

(1914–2004) Kraštotyrininkas, muziejininkas

Adomas Petrauskas gimė 1914 m. spalio 6 d. Uoginių kaime (Kupiškio r.). Ketverius metus lankė Uoginių pradžios mokyklą. 1935–1936 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės I husarų Didžiojo Lietuvos Etmono Jonušo Radvilos pulke. 1948 m. buvo išrinktas Uoginių kolūkio pirmininku, vėliau dirbo brigadininku, staliumi, bitininku.

Kraštotyra A. Petrauskas susidomėjo dar jaunystėje. Jis rinko įdomesnius apylinkės akmenis, kuriais išpuošė savo sodybą bei trobos kambarius, sukaupė nemažai senovinių buities daiktų, fotografijų ir spaudinių. 1969 m. savo sodybos klėtelėje įkūrė muziejų, kuris greitai tapo vienu labiausiai lankomų objektų Kupiškio krašte.

1996 m. visas sukauptas vertybes kraštotyrininkas padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei. Šiuos fondus sudaro daugiau kaip 3 800 raštijos, fotografijos, dailės, buities ir gamtos eksponatų.

A. Petrauskas mirė 2004 m. rugsėjo 22 d., palaidotas Uoginių kaimo kapinėse.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• Už nuopelnus saugant bei puoselėjant Kupiškio krašto etninę kultūrą ir praeities paveldą Adomui Petrauskui suteiktas Kupiškio rajono Garbės piliečio vardas.

(1945–2025) Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė gimė 1945 m. liepos 23 d. Galvydžių kaime (Anykščių r.), mirė 2025 m. liepos 12 d. Vilniuje. Šeimai dėl sovietinės valdžios persekiojimų išsiblaškius, nuo 1948 m. augo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas tetą Viktoriją Žiogūnaitę.

Mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, kur įgijo kanklininkės specialybę. 1964–1975 m. dirbo įvairiose Vilniaus mokyklose. 1974 m. neakivaizdžiai baigė studijas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. 1975–2006 m. dirbo VU Istorijos fakultete vyresniąja laborante, vėliau – Religijos studijų ir tyrimų centro vyriausiąja mokslo darbuotoja. 2004–2010 m. buvo Šiaulių universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja, 2006–2008 m. – ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros docentė.

A. Vasiliauskienė tyrinėjo Lietuvos katalikų intelektualinį sąjūdį, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir jos narių veiklą. Nuo 2001 m. susidomėjo ukrainistikos tematika, tyrinėjo lietuvių ir ukrainiečių istorinius bei kultūrinius ryšius, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją ir veiklą Lietuvoje bei Ukrainoje. Buvo Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė (nuo 2000 m.), Lvovo (Ukraina) Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja.

Mokslininkė parašė arba sudarė daugiau nei dvi dešimtis knygų: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla...“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas: gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001), „Mokslo ir idealo keliu“ (2001), „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (2003), „Monsinjoras Klemensas Gutauskas: monografija“ (2004), „Monsinjoras Petras Baltuška: monografija“ (2011), Vasilijaus Zinko studiją „Sesuo Rafaila: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014), „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (2017), „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ (2021), „Kunigas Julijonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas: monografija“ (2023), „Tegul visi bus viena“ (2024), „Tarnauti žmonėms – tai tarnauti Dievui“ (2024) ir kt.

Periodikoje publikavo daugiau kaip 1 500 straipsnių, iš kurių daugiau nei 500 – apie Kupiškio krašto žymius žmones, dvasininkus, mokslininkus, menininkus, tremtinius bei kraštotyrininkus.

A. Vasiliauskienė Skapiškio sodyboje įkūrė arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo kambarį, ukrainistikos knygų kolekciją „Pažintis su Ukrainos kultūra“, organizavo įvairias dvasingumui, istorijos mokslui bei ukrainistikai skirtas konferencijas ir kitus renginius Kupiškio krašte, Utenoje, Šiauliuose, Zarasuose, Vilniuje ir kt.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• 2005 m. gavo du popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštus.

• 2006 m. apdovanota Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu bei organizacijos „Ukraina – pasaulis“ Aukso žvaigždės ordinu.

• 2009 m. apdovanota Kupiškio rajono savivaldybės mero garbės ženklu „Už nuopelnus“.

• 2016 m. apdovanota Lietuvos valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi bei Kupiškio rajono savivaldybės prizu „Už nuopelnus kultūrai“.

• 2018 m. apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

• 2025 m. liepos 17 d. dr. Aldonai Vasiliauskienei suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas – už išskirtinį indėlį į mokslo, švietimo, kultūros pasiekimus, profesionalų muziejinį darbą, leidybinę veiklą, istorinės atminties puoselėjimą ir Kupiškio krašto garsinimą šalyje bei pasaulyje.

(g. 1938) Kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė

Gimė 1938 m. vasario 8 d. Bakšėnų kaime (Kupiškio r.). Vidurinę mokyklą baigė Kupiškyje, studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Baigusi universitetą, 1960 m. pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kartu su kolegomis parengė „Lietuvos upių ir ežerų vardyną“ (1963). Besimokydama aspirantūroje per trejus metus parašė ir 1973 m. apgynė mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Lyginamieji frazeologizmai lietuvių kalboje“.

K. Vosylytė itin daug prisidėjo rengiant akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“ (parašė per 100 spaudos lankų, suredagavo per 400 autorinių lankų), „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ antrąjį leidimą (parašė per 40 autorinių lankų) bei „Lietuvių kalbos palyginimų žodyną“ (1985). Kalbininkė ištyrė apie 20 gyvenamųjų vietovių tarmių, daugelį metų dalyvavo ekspedicijose ir rinko duomenis „Lietuvių kalbos atlasui“. Paskelbė kelias dešimtis straipsnių iš lietuvių kalbos leksikologijos, leksikografijos, frazeologijos ir kalbos kultūros.

Ji buvo knygų „Kupiškio kraštas“ (1997) ir „Keliai veda Kupiškin. D. 1“ (2002) redakcinių kolegijų narė bei straipsnių autorė, sudarė knygą „Bronė Vosylytė: Kelias į didįjį Žodyną“ (2002), rašė straipsnius „Kupiškėnų enciklopedijai“, istorijos ir kultūros almanachui „Kupiškis“.

Nuo 1995 m. didžiausią laiko dalį skyrė monumentaliam darbui – „Kupiškėnų žodyno“ sudarymui. Tai didžiausios apimties tarmės žodynas Lietuvoje, kurį sudaro keturi tomai (išleisti 2008, 2010, 2012 ir 2013 m.). 2014 m. ji taip pat išleido „Palyginimų žodyną“.

Įvertinimai ir apdovanojimai:

• 1996 m. kartu su kitais „Lietuvių kalbos žodyno“ autoriais ir redaktoriais apdovanota Lietuvos mokslo premija ir diplomu.
• 1998 m. už darbą prie „Lietuvių kalbos žodyno“ bei kupiškėnų tarmės duomenų rinkimą apdovanota Karaliaus Mindaugo atminimo medaliu.
• 2008 m. Klementinai Vosylytei suteiktas Kupiškio rajono Garbės pilietės vardas – už ilgametį ir pasiaukojamą darbą sudarant bei išleidžiant „Kupiškėnų žodyną“, pastangas saugant bei įamžinant Kupiškio krašto paveldą.