Lietuvos Nepriklausomos valstybės Atkūrimo Akto signataras, politikas Leonas Apšega gimė 1940 m. gruodžio 10 d. Kinderių kaime. 1949–1959 m. mokėsi Šimonių vidurinėje mokykloje, 1959-1962 m. – Panevėžio hidromelioracijos technikume, 1980–1985 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo inžinieriaus-hidrotechniko specialybę. 1962–1963 m. – Trakų MSV meistras. 1963–1966 m. atliko karinę tarnybą. 1966–1968 m. – Skodinių tarybinio ūkio darbo apsaugos inžinierius, 1968–1987 m. – Žaidelių kolūkio pirmininkas, 1987–1990 m. – Kupiškio rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, žemės ūkio valdybos viršininkas. 1990-1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatas, išrinktas Kupiškio rinkimų apygardoje. Valstiečių partijos narys. 1995–1996 m. – Lietuvos akcinio inovacinio banko Kupiškio filialo direktorius. 1997–2007 m. – Kupiškio rajono meras. 1995–2023 m. Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys. 2025 m. liepos 17 d. suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas už pilietiškumą, pasiaukojimą, aktyvią veiklą ir išskirtinius nuopelnus garsinant Kupiškio kraštą šalyje ir pasaulyje.

Kunigas, Kupiškio rajono Garbės pilietis (2001) Kazimieras Baronas gimė 1927 m. gruodžio 5 d. Mieliūnų kaime, Kupiškio rajone. Mokėsi Šimonių pradžios mokykloje, Skapiškio progimnazijoje, Kupiškio gimnazijoje. 1944 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1950 m. (tada mokėsi IV kurse) už ryšius su „Marijos vaikų“ religine organizacija suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio, kalėjo Karlage (Džezkazgane). Amnestuotas grįžo į Lietuvą ir nuo 1955 m. tęsė mokslus seminarijoje (įšventintas 1957-04-17). Vikaravo Troškūnuose, Kupiškyje (1958–1965), klebonavo Surdegyje, Obeliuose, Ramygaloje. Nuo 1991 m. liepos mėnesio – Kupiškio parapijos administratorius. Suremontavo bažnyčiai grąžintą altariją, aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje, labai džiaugėsi Nepriklausomybe, visais gerais darbais Nepriklausomoje Lietuvoje. 1993–1998 m. – Raguvos dekanas, 1998 m. dekanatą panaikinus – Raguvos ir Šilų klebonas. Dažnas kupiškėnas prisimena šį paprastą, kuklų ir nuoširdų kunigą. Gerą žodį kunigas rasdavo kiekvienam – ir mažam vaikui, ir garbaus amžiaus žmogui. Gyvenimo nelepintas, beveik visus namų ūkio, ypač statybos darbus, dirbo pats. Sakė, kad to tremtyje išmoko. Buvo atvejų, kada žmonės, radę kunigą darbo rūbais apsirengusį ir cementą bemaišantį, ilgai klausinėdavo, kur gi galima kleboną pamatyti? Negreit patikėdavo, kad čia ir yra jų ieškomas klebonas. 2001 m. kun. K .Baronui buvo suteiktas Kupiškio rajono Garbės piliečio vardas. Tais pačiais metais šis garbus žmogus gavo ir Panevėžio Katedros kapitulos Garbės Kanauninko vardą. Už nuopelnus bažnytinėje veikloje 2007 m. buvo suteiktas Popiežiaus Benedikto XVI asmeninis apaštalinis palaiminimas. Mirė 2008 m. birželio 6 d.

Kunigas, monsinjoras, Kupiškio rajono Garbės pilietis  (2001) Klemensas Gutauskas gimė 1905 m. lapkričio 28 d. Paežerių kaime, Anykščių rajone. Lankė Leliūnų pradžios mokyklą, Anykščių progimnaziją, Utenos „Saulės“ gimnaziją. 1934 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, nuo 1937 m. studijavo  Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultete. 1941 m. sausio 26 d. įšventintas kunigu. 1941–1944 m. – Dusetų bažnyčios vikaras, 1944–1958 m. kunigavo Panevėžyje, Pasvalyje, Kamajuose, Salose, Pabiržėje, Pakruojyje, Linkuvoje. 1958-1964 m. – Panevėžio katedros klebonas, 1964-1998 m. – Kupiškio bažnyčios klebonas, Kupiškio dekanato dekanas. 1993 m. lapkričio 8 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas prelatu – popiežiaus kapelionu. 1994 m. apdovanotas LR Prezidento padėkos raštu. Begalinis nuoširdumas, gailestingumas, vargo ir bėdų ištiktam žmogui, pasiaukojama pagalba kitam, kuklumas ir tolerancija pelnė jam didelę žmonių meilę ir pagarbą. 1994 m. laikraščio „Kupiškėnų mintys“ paskelbtame konkurse išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. Mirė 2002 m. rugpjūčio 19 d., palaidotas Kupiškio Kristaus žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje.

Dailininkė, tapytoja, Kupiškio rajono Garbės pilietė (2008) Bronė Jacevičiūtė-Jėčiūtė gimė 1919 m. vasario 1 d.  Šalteniuose, Subačiaus valsčiuje, Kupiškio rajone. Po trejų metų kartu su tėvais persikėlė į Mazgeliškį, visai netoli Puožo. 1926–1929 m. mokėsi Juodpėnų pradžios mokykloje, 1930–1934 m. – Kupiškio progimnazijoje, 1934–1938 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kur jai dėstė poetė S. Nėris, dailininkas J. Vaitys. Jau gimnazijoje pasižymėjo kaip literatūrinių kūrinių iliustratorė, dalyvavo mokinių darbų parodose. Nuo 1938 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1940 m. sausį persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir jį baigė 1943 m. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje ir lankė užsiėmimus Vilniaus dailės institute (VDI),  1948 m. birželio 30d. baigė figūrinės tapybos specialybę ir dėstė institute. 1951 rugsėjį atleista iš VDI, užsiėmė kūrybine veikla. 1966–1975 m. – VDI Dailės pedagogikos katedros vyr. dėstytoja. Lietuvos nusipelniusi meno veikėja (1969), Kupiškio rajono Garbės pilietė (2008). Parodose dalyvauja nuo 1950 m. Surengė 4 personalines parodas. Per visą kūrybinę biografiją pastebimas išskirtinis tapytojos dėmesys lietuviško kaimo tematikai. Autorė daug paveikslų padovanojo Kupiškio etnografijos muziejui, dalį savo asmeninės bibliotekos – Kupiškio viešajai bibliotekai. Mirė 2013 metais, palaidota Vilniuje.

Nusipelniusi mokytoja, Kupiškio rajono Garbės pilietė (2001) Felicija Jakutytė gimė 1914 m. balandžio 8 d. Kupiškyje Anelės ir Jono Jakučių šeimoje. Tėvas buvo stalius, motina – namų šeimininkė. 1922 m. pradėjo lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečią skyrių, 1927 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1931 m. – Panevėžio Mokytojų seminariją, 1957 m. – Vilniaus Pedagoginį institutą. 1932–1946 m. mokytojavo Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose. 1946–1979 m.  – Kupiškio V. Rekašiaus vidurinės mokyklos (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1979–1992 m. dirbo mokytoja įvairiose Kupiškio rajono kaimų mokyklose. Pensininkė, gyvena Kupiškyje su sūnaus  Andriaus šeima. Mokiniai ir mokytojai gerbė ir mylėjo Mokytoją. Ir šiandien ji laukiama viešnia mūsų mokyklose, palaiko artimus ryšius su savo buvusiais auklėtiniais. Išleido knygą „Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“ (2002).

Mirė 2012 m. rugpjūčio 5 d. Kupiškyje.

Dailėtyrininkas, žurnalistas, fotografas, kraštotyrininkas Vidmantas Jankauskas gimė 1962 m. rugsėjo 10 d. Jasiškio kaime (Alizavos seniūnija). 1980 m. baigė Alizavos vidurinę mokyklą, 1985 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę, 1994 m. – Vilniaus Dailės akademijos (VDA) dailės istorijos ir teorijos specialybę. 1985–1988 m. „Jonavos balso“ redakcijos skyriaus vedėjas, 1992 m. – VDA Mokslo skyriaus darbuotojas, nuo 1994 m. – VDA Dailėtyros instituto mokslinis darbuotojas. Nuo 1993 m bendradarbiauja VDA leidykloje. Nuo 1999 m. rengiamos „Kupiškėnų enciklopedijos“ vyr. redaktorius, sudarytojas ir straipsnių autorius (išleisti du enciklopedijos tomai ), nuo 2003 m. almanacho „Kupiškis“ vyr. redaktorius ir sudarytojas (jau išleisti devyni numeriai). Parašė kelias dešimtis knygų: „Abipus fronto“ (1988), „Ko nenusinešė laikas“ (1992), „O gyventi reikėjo“ (1993), „Nepriklausomos Lietuvos generolai“ (1998), „Kupiškėniškas suėjimas“ (2000), „Nepalūžę“ (2002), „Kupiškėnai“ (2006) ir kt. Parengė spaudai arba sudarė per dvi dešimtis knygų: Diana Glemžaitė „Mes mokėsim numirt“ (1994, kartu su V. Ambrazu), Balys Buračas „Pasakojimai ir padavimai“ (1998, kartu su A. Degučiu), „Laurynas Gucevičius ir jo epocha“ (2004, kartu su R. Butvilaite), Gediminas Jokūbonis „Kai žaidė angelai“ (2009) ir kt. Paskelbė daug mokslinių ir populiarių straipsnių iš Lietuvos dailės, kultūros, Kupiškio krašto istorijos, kurie spausdinti įvairiuose leidiniuose, periodinėje spaudoje. Už Kupiškio vardo garsinimą Lietuvoje V. Jankauskas apdovanotas Kupiškio rajono savivaldybės mero apdovanojimo ženklu „Už nuopelnus“ (2011).

Už pilietiškumą, Kupiškio krašto istorijos ir kultūros paveldo tyrinėjimą, leidybinę veiklą, istorinės atminties puoselėjimą ir Kupiškio krašto garsinimą šalyje ir pasaulyje 2025 m. liepos 17 d. suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas.

Istorikas, akademikas, Kupiškio rajono Garbės pilietis (2001) Vytautas Merkys gimė 1929 m. gegužės 5 d. Čivų kaime, Skapiškio seniūnijoje. 1946 m. baigė Kupiškio gimnaziją, 1951 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1953–1986 m. buvo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto aspirantas, jaunesnysis mokslinis bendradarbis, skyriaus vedėjas, 1986–1987 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos  Ekonomikos instituto ūkio ir ekonominės minties istorijos skyriaus vedėjas, 1887–1992 m. – Lietuvos istorijos instituto direktorius, nuo 1992 m. – vyriausiasis mokslinis bendradarbis Vienas iš žymiausių lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio tyrinėtojų. Humanitarinių mokslų habilituotas daktaras (1969), profesorius (1991), Lietuvos Mokslų akademijos akademikas (2003), Gardino universiteto garbės daktaras (1993). Daukanto premijos (1996) ir Lietuvos mokslo premijos (1997) laureatas. Parašė 15 knygų, Lietuvos istorijos vadovėlių vidurinėms mokykloms (1969–1988). Svarbesni veikalai: „Simonas Daukantas“ (1972, 1991),  Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (1982),  „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904“ (1994), „Knygnešių laikai. 1864–1905“ (1994), prisiminimų knyga „Atminties prošvaistės“ (2009). Knygos „Kupiškio kraštas“ (1997)  leidimo iniciatorius, redakcinės komisijos narys ir straipsnių autorius. Mirė 2012 m. liepos 25 d.. Palaidotas Antakalnio kapinėse (Vilniuje).

Kraštotyrininkas, muziejininkas Adomas Petrauskas gimė 1914 m. spalio 6 dieną Uoginių kaime. Ketverius metus lankė Uoginių pradžios mokyklą. 1935–1936 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Jonušo Radvilos 1 husarų pulke. 1948 m. išrinktas Uoginių kolūkio pirmininku. Teko dirbti brigadininku, staliumi, bitininku. Kraštotyra susidomėjo anksti. Rinko įdomesnius apylinkės akmenis, kuriais išpuošė savo sodybą, trobos kambarius. Sukaupė nemažai senovinių buities daiktų, fotografijų, spaudinių. 1969 m. savo sodybos klėtelėje įkūrė muziejų, kuris greitai tapo vienu lankytinų objektų Kupiškio krašte. 1996 m. sukauptas vertybes padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei. Fondus sudaro daugiau kaip 3800 raštijos, fotografijos, dailės, buities, gamtos eksponatų. A. Petrauskas yra Kupiškio rajono Garbės pilietis. Mirė 2004 metais, palaidotas kaimo kapinėse.

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė gimė 1945 m. liepos 23 d. Galvydžių kaime (Anykščių r.), mirė 2025 07 12 Vilniuje. Šeimai dėl sovietinės valdžios persekiojimų išsiblaškius, nuo 1948 m. augo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas tetą Viktoriją Žiogūnaitę. Mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, įgijo kanklininkės specialybę. 1964–1975 m. dirbo įvairiose Vilniaus mokyklose. 1974 m. neakivaizdžiai baigė studijas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. 1975–2006 m. VU Istorijos fakulteto vyresnioji laborantė, vėliau – Religijos studijų ir tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja. 2004–2010 m. – Šiaulių universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja, 2006–2008 m. – ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros docentė.

Tyrinėjo Lietuvos katalikų intelektualinį sąjūdį, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir jos narių veiklą. Nuo 2001 m. susidomėjo ukrainistikos tematika, tyrinėjo lietuvių ir ukrainiečių istorinius ir kultūrinius ryšius, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją bei veiklą Lietuvoje ir Ukrainoje. Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė (nuo 2000 m.), Lvovo (Ukraina) Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja. Parašė arba sudarė daugiau nei dvi dešimtis knygų: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla...“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas: gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001), „Mokslo ir idealo keliu“ (2001), „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (2003), „Monsinjoras Klemensas Gutauskas: monografija“ (2004), „Monsinjoras Petras Baltuška: monografija“ (2011), Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014), „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (2017), „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ (2021), „Kunigas Julijonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas: monografija“ (2023), „Tegul visi bus viena“ (2024), „Tarnauti žmonėms – tai tarnauti Dievui“ (2024) ir kt. Publikavo daugiau kaip 1500 straipsnių periodikoje: daugiau nei 500 straipsnių sudaro publikacijos apie Kupiškio krašto žymius žmones, dvasininkus, mokslininkus, menininkus, tremtinius, kraštotyrininkus.

Skapiškyje sodyboje įkūrė arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo kambarį, ukrainistikos knygų kolekciją „Pažintis su Ukrainos kultūra“, organizavo įvairias dvasingumui, istorijos mokslui bei ukrainistikai skirtas konferencijas bei kitus renginius Kupiškio krašte, Utenoje, Šiauliuose, Zarasuose, Vilniuje ir kt. Dr. A. Vasiliauskienė gavo du popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštus (2005). Apdovanota Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu (2006), organizacijos „Ukraina pasaulis“ Aukso žvaigždės ordinu (2006) ir kitais šios šalies apdovanojimais, Lietuvos valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018), Kupiškio rajono savivaldybės mero garbės ženklu „Už nuopelnus“ (2009), Kupiškio rajono savivaldybės prizu „Už nuopelnus kultūrai“ (2016).

Už išskirtinį indėlį į mokslo, švietimo, kultūros pasiekimus, profesionalų muziejinį darbą, leidybinę veiklą, istorinės atminties puoselėjimą ir Kupiškio krašto garsinimą šalyje ir pasaulyje 2025 liepos 17 d. suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas.

Kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Kupiškio rajono Garbės pilietė (2008) Klementina Vosylytė gimė 1938 m. vasario 8 d. Bakšėnų kaime, Kupiškio rajone. Vidurinę mokyklą baigė Kupiškyje, studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Baigusi universitetą (1960) pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kartu su kolegomis parengė „Lietuvos upių ir ežerų vardyną“ (1963). Besimokydama aspirantūroje per trejetą metų parašė ir 1973 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lyginamieji frazeologizmai lietuvių kalboje“. Dirbo rengiant akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“ (parašė per 100 spaudos lankų, suredagavo šio žodyno per 400 autorinių lankų), „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ antrąjį leidimą (parašyta per 40 autorinių lankų), taip pat „Lietuvių kalbos palyginimų žodyną“ (1985). Ištyrė apie 20 gyvenamųjų vietovių tarmių, daugelį metų dalyvavo ekspedicijose, rinko duomenis „Lietuvių kalbos atlasui“. Publikavo kelias dešimtis straipsnių iš lietuvių kalbos leksikologijos, leksikografijos, frazeologijos ir kalbos kultūros. Knygų „Kupiškio kraštas“ (1997) ir „Keliai veda Kupiškin. D. 1“ (2002) redakcinių kolegijų narė ir straipsnių autorė. Sudarė knygą „Bronė Vosylytė: Kelias į didįjį Žodyną“ (2002), rašo straipsnius „Kupiškėnų enciklopedijai“, istorijos ir kultūros almanachui „Kupiškis“. Nuo 1995 m. didžiausią laiko dalį skyrė „Kupiškėnų žodyno“ sudarymui. Tai didžiausios apimties tarmės žodynas – jį sudaro keturi tomai. 2008 m. išleistas pirmasis, 2010 m. - antrasis, 2012m. - trečiasis ir 2013m. - ketvirtasis tomai. 2014m. išleido „Palyginimų žodyną". 1996 m. K. Vosylytei kartu su kitais „Lietuvių kalbos žodyno“ autoriais ir redaktoriais buvo paskirta Lietuvos mokslo premija ir įteiktas diplomas. 1998 m. už darbą prie „Lietuvių kalbos žodyno“ ir kupiškėnų tarmės duomenų rinkimą apdovanota Karaliaus Mindaugo atminimo medaliu. Už ilgametį ir pasiaukojamą darbą sudarant ir išleidžiant „Kupiškėnų žodyną“, pastangas saugant ir įamžinant Kupiškio krašto paveldą 2008 m. Klementinai Vosylytei suteiktas Kupiškio rajono Garbės pilietės vardas.