Šiais metais sausio 1-ąją dieną sukako 310 metų nuo Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio gimimo. Ta proga Antašavos bibliotekoje buvo surengta popietė „Valanda su Kristijonu Donelaičiu“, kurios metu buvo prisiminta poeto gyvenimas, veikla bei kūryba. Pagrindinį pranešimą apie jo mokslus, veiklą parengė ir renginio dalyviams pristatė bibliotekininkė Virginija Vanagienė. Būdamas liuteronų pastoriumi Tolminkiemyje Kristijonas Donelaitis užsiėmė ne tik klebonijos ūkinių reikalų tvarkymu, bet pradėjo ir savo kūrybinę veiklą. Pagrindinis jo kūrinys – poema „Metai“, kurią pirmą kartą išleido 1818 metais Liudvikas Rėza – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Poemą „Metai“ renginyje pristatė Juodpėnų skaitytojų aptarnavimo punkto bibliotekininkė Rita Liogienė. Ji paaiškino kūrinio eilėdarą – hegzametrą bei pati lotynų kalba padeklamavo hegzametru parašytų antikos poeto Ovidijaus „Metamorfozių“ ištraukėlę. Po to abi bibliotekininkės skaitė poemos „Metų“ ištraukas iš visų 4 dalių „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. O kad visi renginio dalyviai prisimintų dar mokykloje išmoktą ištrauką „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“..., tai turėjo burtų keliu ištraukę lapelius, perskaityti įvairias ištraukas iš poemos. Visi buvo vieningos nuomonės, kad tuo metu paplitęs eiliavimas hegzametru, nėra lengvai skaitomas.

Na ir paskutinėje renginio dalyje viešnia iš Vilniaus, buvusi ilgametė Kultūros, švietimo ir sporto ministerijos archyvo darbuotoja Nemira Dubietienė, papasakojo, kaip jai būnant Vilniaus universiteto istorijos fakulteto studente, 1967 metų vasarą teko dalyvauti archeologinėje ekspedicijoje, atkasant Kristijono Donelaičio palaikus Tolminkiemyje (jau tuo metu vadinamą Čistyje Prudy). Dalyvaujant universiteto dėstytojams, mokslininkams, ekspertams, buvo atkasti keturių palaidotų vienas šalia kito žmonių kapai, iš kurių vienas buvo išskirtinis tuo, kad nuvalius žemių sluoksnį, saulėje sutvisko 13 sagų, kaip spėjama, likusių nuo pastoriaus sutanos. Ištyrus surastus kaulus, pasitvirtino, kad tai tikrai Kristijono Donelaičio palaikai. Nemira papasakojo daug įdomių istorinių faktų apie tuometinius išlikusius Tolminkiemio sodybos pastatus, apie jų rekonstravimą, Kristijono Donelaičio muziejaus įkūrimą. Kristijono Donelaičio palaikai ilsisi Tolminkiemio bažnyčios rūsyje.

Diskusija apie didį Lietuvos žmogų tęsėsi prie arbatos puodelio. Smagu, kad antašaviečiai neabejingi ir tokiems švietėjiško pobūdžio renginiams.

Bibliotekininkė Virginija Vanagienė

Nuotraukos V. Vanagienės