Romane „Stipresnė už likimą“ atskleidžiama mažai kam žinoma vieno iš gražiausių Lietuvoje Ilzenbergo dvaro šeimininkės, garsaus Rumunijos intelektualo ir politiko Tito Majoresku dukters Livijos Majoresku-Dimšienės gyvenimo istorija. Buvusi Rumunijos karalienės Elžbietos freilina Livija Majoresku ištekėjo už Lietuvos lenkų bajoro, inžinieriaus Eugenijaus Dimšos ir, jam įsigijus Latvijos pasienyje įsikūrusį Ilzenbergo dvarą, atvyko čia gyventi. Ilgio ir Apvalaso ežerų apsuptyje stūksančiame dvare ji praleido ne vieną dešimtmetį. Ištvėrė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų grėsmes, palaidojo savo jauniausiąją dukrą, motiną, tėvą, vyrą, išgyveno artimųjų tremtį į atšiaurų Sibirą. Tačiau nepaisydama didelių išbandymų ir neretai moteriškiems pečiams per sunkios naštos, ilgus metus šeimininkavo Ilzenbergo dvare, rūpinosi ne tik čia dirbusiais žmonėmis, jų šeimomis, bet ir kultūriniu, visuomeniniu, lietuvybę puoselėjančiu gyvenimu.

Jurga Žąsinaitė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universitete Filologijos fakultete, kur įgijo lietuvių literatūros bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau tęsė filologijos studijas, studijavo anglų kalbą. 2004 m. išvyko į Airiją, dirbo vertėja. Grįžusi įstojo į Vilniaus universiteto filologijos mokslų doktorantūrą. 2014 m. apgynė disertaciją „Gardinas ‒ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras. XVIII a. antroji pusė (1765–1793 m.)“, jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų filologijos krypties daktaro laipsnis.

Autorė sako: „Mintis parašyti romaną apie buvusią Ilzenbergo dvaro šeimininkę Liviją Majoresku-Dimšienę gimė ne Lietuvoje. Prieš keletą metų viešėdama paslaptingoje Transilvanijoje, visai netoli legendomis apipintos Brano, kitaip dar vadinamos Drakulos, pilies, išgirdau ilgam į atmintį įstrigusį pasakojimą apie Rumunijos karalienės Elžbietos freiliną, garsaus intelektualo ir politiko Tito Majoresku dukterį Liviją. Nustebau sužinojusi, kad ši išsilavinusi, talentinga moteris daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido Lietuvoje. Panūdau sužinoti, kodėl ji paliko savo kraštą ir pasirinko gyvenimą svetimoje žemėje, Ilzenbergo dvare, tarp ežerų, kurių vardų iš pradžių net ištarti nemokėjo, kokia jėga ją čia atvedė? Šis pasakojimas apie sunkių išbandymų pilną moters gyvenimą tapo tiltu tarp skirtingų kultūrų, tarp praeities ir dabarties, tarp istorijos ir žmogaus širdies.“