Rugsėjo 7-osios vakarą Alizavos bibliotekos skaitytojai turėjo išskirtinę galimybę virtualiai susitikti su romano „Tango šokamas dviese“ autorėmis – rašytojomis Irena Buivydaite ir Jolita Herlyn. Į susitikimą jungėsi skaitytojai ne tik iš Alizavos, bet ir iš Austrijos, Italijos, Vokietijos bei kitų šalių. Šis vakaras dar kartą parodė, kad knyga gali suburti žmones nepaisydama atstumo ir tapti prasmingo bendravimo tiltu.

                      Į susitikimą skaitytojus pakvietė Vokietijoje gyvenanti aktyvi visuomenininkė, rašytoja Jolita Zykutė, kuri ir moderavo pokalbį. Vakaro metu buvo galima išgirsti ne tik apie romaną, bet ir apie jo autores, jų kūrybinį kelią, gyvenimiškas patirtis bei netikėtą bendros knygos gimimą.

Pokalbis prasidėjo nuo klausimo, kaip dvi tokios skirtingos ir kartu stiprios asmenybės tapo kūrybiniu duetu. Irena Buivydaitė papasakojo, kad su Jolita Herlyn susipažino traukinyje, važiuodamos į Knygų mugę. Mugėje jos daug bendravo, o netrukus užsimezgusi pažintis peraugo į bendrą kūrybinį sumanymą. Jolita prisiminė ir prieš dešimtmetį išgyventą sunkų laikotarpį, kai dėl sunkios ligos buvo kilusi mintis, kad jos pradėtą rašymą, jeigu ji netikėtai iškeliautų, galėtų užbaigti kitas žmogus.

                      Įdomu buvo išgirsti ir apie autorių santykį su tango. Irena Buivydaitė prisipažino

nesanti šokėja, o Jolita Herlyn, priešingai, nuo seno mėgsta šokį – šoka liaudies šokius, puikiai moka valsą, čia čia ir net indiškus šokius. Tango ji yra šokusi vos vieną kartą – su buvusiu uošviu ant namo stogo. Abi autorės yra viešėjusios Argentinoje. Jolita ten lankėsi 1995 metais, o Irenos giminaičiai gyvena Argentinoje – tarp jų ir tėvelio pusbrolis, Lietuvos garbės konsulas. Buenos Airėse Irena praleido net penkias dienas.

                      Skaitytojams rūpėjo sužinoti, ar rašant bendrą romaną nekilo kūrybinių konfliktų. Autorės šmaikštavo, kad abi yra nekonfliktiškos asmenybės. Jų kūrybinį bendradarbiavimą puikiai apibūdina linksmas palyginimas: „Jeigu Irena užsegiodavo sagas, tai Jolita jas atsegdavo.“ Skirtingi požiūriai ne trukdė, o padėjo knygai tapti įvairesnei ir gyvesnei.

                      Ne mažiau įdomus buvo klausimas, kiek romane yra tikrovės, o kiek išmonės. Irena pasakojo, kad tikri yra Buenos Airių vaizdai, giminių namas, kiemelis. Jolita į romaną įpynė pusbrolio pasakojimus apie keliones į tuometinę Jugoslaviją, apie į Lietuvą gabentus ikrus ir net jų kraustymą bei laikymą Vilniaus balkone.

                      Ypač įdomu buvo sužinoti, kaip romane atsirado Kupiškis ir Kupa. Pasirodo, Jolitai Herlyn apie Kupiškį labai taikliai ir vaizdžiai papasakojo Kupiškio bibliotekininkės. Rašytoja šias istorijas taip meistriškai įkomponavo į romaną, kad skaitant atrodo, jog pati yra vaikščiojusi Kupiškio gatvelėmis ir gėrėjusis sraunia Kupa.

                      Skaitytojams buvo parengta ir smagi užduotis – prieš susitikimą jie turėjo perskaityti romano ištrauką ir atspėti, kuri iš autorių ją parašė. Ištraukoje buvo pasakojama apie įvykius Lietuvoje, todėl daugeliui atrodė, kad jos autorė turėtų būti Lietuvoje gyvenanti Irena. Tačiau paaiškėjo, kad ištrauką parašė Jolita. Šis netikėtas atsakymas dar kartą įrodė, kokią stiprią kūrybinę dermę sukūrė abi rašytojos.

                      Kalbėdamos apie kūrybą autorės atskleidė ir skirtingą savo rašymo ritmą. Jolita pasakojo stengiantis rašyti kiekvieną dieną, nes įkvėpimas dažnai ateina būtent berašant. Irena į kūrybą žvelgia lanksčiau – jeigu turi laiko, rašo, o jeigu jo pritrūksta, kūrybą tenka atidėti. Juk gyvenime yra ir daugybė kitų svarbių veiklų – vertėjavimas, šeima, anūkų priežiūra.

                      Ant romano viršelio užrašyti Jolitai Herlyn priklausantys žodžiai tapo savotišku viso pokalbio leitmotyvu: „Ar įmanoma pasimokyti iš tėvų klaidų, ar esame pasmerkti jas kartoti? Kas sugriauna šeimas, o kas padeda jas išsaugoti?“

                      Autorės atvirai dalijosi savo šeimos patirtimis, o pokalbis natūraliai įtraukė ir susitikimo dalyvius. Diskutuota apie šeimos santykius, tarpusavio supratimą ir pagarbą. Dauguma pritarė minčiai, kad šeimoje labai svarbu suteikti vienas kitam erdvės saviraiškai, būti tolerantiškiems, girdėti ir priimti vienas kitą.

                      Šis virtualus susitikimas buvo daugiau nei pokalbis apie vieną knygą. Tai buvo nuoširdus susitikimas su kūrėjomis, leidęs skaitytojams pažvelgti į romano gimimo užkulisius, geriau pažinti jo autores ir kartu pasvarstyti apie universalius dalykus – šeimą, santykius, pasirinkimus, gyvenimo patirtis ir žmogaus gebėjimą mokytis iš praeities.

                      Buvo gera klausytis linksmai ir nuoširdžiai bendraujančių susitikimo dalyvių, dalytis mintimis ir atrasti naujų prasmių jau perskaitytoje knygoje. Tikime, kad po šio vakaro „Tango šokamas dviese“ daugeliui skaitytojų tapo dar artimesnis ir įdomesnis.

                      Sužinoję rašytojų ateities kūrybinius planus, palinkėjome joms neišsenkančio kūrybinio polėkio, naujų istorijų ir skaitytojų, kurie jų knygose atras dalelę savęs.

                      Nuoširdžiai dėkojame autorėms už jaukų, prasmingą ir įkvepiantį vakarą, o visiems skaitytojams – už bendrystę, smalsumą ir aktyvų dalyvavimą.