Ar galima būti rašytoju, aktoriumi, keliautoju, fotografu ir tapytoju vienu metu? Į šį klausimą devintos klasės mokiniai ieškojo atsakymo susitikime su „Bimbalmūšio“ autoriumi Sauliumi Baltrūnu Alizavos bibliotekoje.

„Tiesa ar mitas, kad Saulius Baltrūnas yra rašytojas, aktorius, keliautojas, fotografas ir tapytojas?“ – paklausė mokiniai.
                     „Tiesa! Tiesa!“ – šūktelėjo moterys.
                     „Tiesa,“ – šypsodamasis patvirtino svečias, – „bet viskas – mėgėjiškame lygmenyje.“

                     „Tiesa ar mitas, kad Saulius ir jo draugai vaikystėje nešiojo gietrus?“ – tęsė mokiniai.
                     „Tiesa!“ – atspėjo klausytojos, o rašytojas pasidalijo smagia istorija apie tai, kaip mėgdavęs gietruose pradurti skylutes ir į jas prikimšti kaladėlių.

                    „Tiesa ar mitas, kad Sauliaus vasaros atostogas praeidavo ilgiausioje pasaulio katorgoje?“
                    „Tiesa,“ – juokėsi Baltrūnas. Jo vasaros trukdavo net tris mėnesius – tiek laiko jis praleisdavo senelių sodyboje Dapšių kaime (Kupiškio r.), kur padėdavo šienauti, ravėti runkelius, rinkti kolorado vabalus, vaikyti bimbalus nuo karvių. Šiuos prisiminimus rašytojas su švelnia ironija ir kupiškėniška tarmės dvasia perteikė knygoje „Bimbalmūšys“.

                  Devintokas Kęstutis išradingai perskaitė ištrauką „Pagalbinis“, o vėliau visi traukė iš „Sauliaus vaikystės krepšelio“ simbolinius daiktus – degtukus, mažą mašinėlę, odinį diržą, kramtomąją gumą, medžio šakelę... – ir rašytojas skaitė jų istorijas. Bibliotekoje skambėjo juokas, o beskaitant „Maironį“ susigraudino net pats autorius.

                  Žaidimo „Taip ir ne“ metu paaiškėjo, kad rašytojas vaikystėje nemėgo eiti į mokyklą, kad šiandien jam nebesisapnuoja nei dieduko, nei tėvo diržas, ir kad jis labai mėgsta žiemą plaukioti baidare – būtent tada, pasak Baltrūno, gimsta geriausios mintys.

                 Kūrybinių užduočių metu svečias apibūdino save trimis žodžiais, prisiminė vaikystės herojų kapitoną Tenkešą, prisipažino, jog vaikystę jam primena tvarto mėšlo kvapas, pasidalijo svajone, kad „Bimbalmūšys“ kada nors taptų filmu ar spektakliu.

                Kas žino – gal ši svajonė išsipildys? Juk svajonės pildosi. Kaip ir šįkart, išsipildė Alizavos bibliotekininkės svajonė: pamatyti, išgirsti ir pajusti nepaprastą žmogų, kuris, dalindamasis savo vaikystės pasauliu, priminė: tikri nuotykiai prasideda nuo pačių paprasčiausių dalykų.