Gegužės 4 dieną Alizavos skaitytojų klubo narės dalyvavo ypatingame nuotoliniame susitikime su viena ryškiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių – Danute Kalinauskaite. Prie šio susitikimo prisijungė ir lietuviškų skaitytojų klubų nariai iš įvairių pasaulio šalių – Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos. Tai tapo ne tik literatūriniu, bet ir bendruomeniškumo jausmą stiprinančiu įvykiu.

                      Rašytoja, gimusi 1959 m. Kaune, lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vilniaus universitete. Literatūros pasaulyje ji debiutavo novelių rinkiniu „Išėjusi šviesa“, o po kūrybinės pertraukos sugrįžo su skaitytojų ir kritikų itin palankiai įvertinta knyga „Niekada nežinai“, už kurią pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Vėliau jos kūryba įvertinta ir Nacionaline kultūros ir meno premija.

                      Susitikimui dalyvės ruošėsi iš anksto – skaitė autorės novelę „Daiktai“, kuri sužavėjo turtinga kalba, prasmių daugiasluoksniškumu ir subtiliu humoru. Pokalbio metu autorė atvirai dalijosi kūrybos procesu: pasak jos, rašymas prasideda tik tuomet, kai ji „prisigeria“ spalvų ir kvapų. Gyvenimo išbandymai, patirti brandžiame amžiuje, tapo postūmiu grįžti prie kūrybos – „tai buvo spyris, kad reikia rašyti, kitaip sprogsiu“.

                      Novelė „Daiktai“, pirmą kartą publikuota savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, autorei tapo savotišku kūrybinio sugrįžimo ženklu. Pasak jos, daiktai kaupia savyje istorijas ir prasmes, o žmogui senstant jų reikia vis mažiau – galiausiai pakanka tik esminių dalykų. Ši egzistencinė įžvalga paliko gilų įspūdį susitikimo dalyviams.

                      Pokalbio metu aptarti ir platesni literatūriniai bei kultūriniai klausimai: ar rašytojas gali „išsisemti“, kaip gimsta kalbos grožis, kokie kultūriniai skirtumai atsiskleidžia skirtingose šalyse. Autorė pabrėžė kalbos svarbą: „Kalba turi būti kaip švariai nuplautas stiklas“, o jos pačios kalbos pojūtis susiformavo šeimoje, kurioje skambėjo turtinga, vaizdinga tėvų ir brolio – poeto – kalba.

                      Ypatingo dėmesio sulaukė ir asmeninės autorės patirtys – motinystė, kūryba, moters vieta literatūroje. Ji atvirai kalbėjo apie iššūkius derinant šeimą ir rašymą bei apie brandos svarbą kūrybai.

                      Susitikimo pabaigoje rašytoja perskaitė ištrauką iš savo kūrinio – akimirka, kuri paliko klausytojus be žado. Tai buvo gyvas įrodymas, kokią galią turi literatūra, kai ją perteikia pats kūrėjas.

                      Šis susitikimas tapo ne tik pažintimi su autore, bet ir įkvepiančia patirtimi, leidusia giliau suprasti kūrybos prasmę, kalbos grožį ir literatūros svarbą žmogaus gyvenime. Tokie susitikimai stiprina skaitytojų bendruomenę, plečia kultūrinį akiratį ir skatina dar labiau vertinti lietuvių literatūrą.