Kai žodžiai šildo širdį, o juokas paliečia sielą...

Būna vakarų, kurie praeina ir pasimiršta. O būna tokių, kurie dar ilgai gyvena širdyje – su išgirstais žodžiais, nuoširdžiu juoku, netikėtais atradimais ir tuo sunkiai nusakomu jausmu, kad prisilietei prie kažko labai tikro, šviesaus ir žmogiško.

Toks buvo lapkričio 11-osios vakaras Kupiškio viešosios bibliotekos konferencijų salėje. Čia susitikti su kunigu, poetu, eseistu Justu Jasėnu rinkosi žmonės ne tik iš Kupiškio, bet ir iš aplinkinių miestelių bei kaimų. Rinkosi vedami smalsumo, meilės literatūrai, noro išgirsti savą, pažįstamą, o gal dar tik atrandamą kūrėją. Ir nė vienam neteko nusivilti.

Tą vakarą Justas Jasėnas atsiskleidė dar vienu, galbūt daugeliui netikėtu talentu – nepaprastu gebėjimu pasakoti, vaidinti, juokinti ir per juoką kalbėti apie pačius rimčiausius gyvenimo dalykus.

Atrodė, kad poeto žodžiai patys veržiasi į gyvenimą, virsta mažais spektakliais, o kiekvienas eilėraštis turi savo istoriją, savo veidą ir savą likimą. Salėje netilo juokas, kai Justas pasakojo apie diktą bobą Antosę, apie Juliaus Janonio ploščiaus skvernus, apie plačius Žemaitės kelius, ant kurių prisėdusi mylėjosi jauna pora... Ir visa tai buvo taip gyva, sodru, taip natūraliai išplaukiantys pasakojimai, kad, rodos, galėtum klausytis be pabaigos.

Didžiulė šio vakaro dovana buvo ir susitikimo moderatorė – poetė Elvyra Pažemeckaitė. Du žodžio žmonės, dvi ryškios asmenybės, du saviti pasauliai, tą vakarą nuostabiai vienas kitą papildę. Elvyra mokėjo paklausti taip, kad atsakymas virstų istorija. Mokėjo švelniai išprovokuoti, nustebinti, prakalbinti ne tik poetą, bet ir žmogų, slypintį už jo kūrybos.

Paklaustas, kokie prisiminimai sieja su Kupiškiu, Justas netikėtai prisiminė Vitražų salės šviestuvus. O tada viena po kitos ėmė vertis istorijos apie pirmąjį atvykimą į šį kraštą, apie baimę ir nenorą čia atvažiuoti gavus paskyrimą kunigauti. Apie atsivežtą Elenos Mezginaitės portretą – tarsi brangią relikviją, tarsi tylų pažadą, kad ši poetė, susijusi su Kupiškio kraštu, nepaliks jo vieno svetimoje vietoje.

Ir kaipgi nesišypsosi klausydamasis, kaip apsigyvenęs Gedimino gatvės 1-ajame name Justas nudžiugo supratęs, kad nuo šiol visas pasaulis sukasi apie jį!

Tačiau juokas tą vakarą buvo tik viena šio susitikimo spalva. Po juo slypėjo daug daugiau – gyvenimo patirtis, jautrumas, išmintis, kartais vos juntamas liūdesys ir didžiulė meilė žmogui.

Kalbėdamas apie pelnytas Salomėjos Nėries ir Bernardo Brazdžionio literatūrines premijas, Justas nesipuikavo apdovanojimais. Vietoj to prisiminė mokyklą, kurios koridoriais kadaise vaikščiojo Salomėja Nėris, ir savo vaikišką baimę neužminti jos pėdučių...

Koks gražus, jautrus ir prasmingas šis prisiminimas! Juk pagarba kitam žmogui, jo paliktam pėdsakui, jo gyvenimui ir kūrybai prasideda nuo tokių mažų, iš pirmo žvilgsnio beveik nepastebimų dalykų.

O paskui nuskambėjo mintis, kurią norėtųsi išsinešti ne tik iš šio vakaro, bet ir nešiotis visą gyvenimą: reikia išmokti vaikščioti taip, kad savo kaliošais neužmintum ant kito žmogaus širdies.

Kiek daug telpa šiuose paprastuose žodžiuose! Kiek juose švelnumo, atjautos ir tikrojo žmogiškumo...

Buvo ir kitokių istorijų – linksmų, netikėtų, kartais tiesiog neįtikėtinų. Apie knygą „Sakų lietus“, kurios visas tiražas, skaitytojų paverstas tikru bestseleriu, buvo išpirktas per vieną dieną. Apie šiukšlių dėžėje atrastą šedevrą. Apie rankraščius, dulkėtus popierius ir didįjį išsilaisvinimą, kai išleidęs knygas poetas pagaliau galėjo atsisveikinti su ilgus metus kauptais lapais.

Su nepakartojamu humoru Justas pasakojo, kaip visą naktį nešė juos į konteinerį, lengvino savo kambarį ir kartu būsimų jo gyventojų dalią – kad po jo niekam nebereikėtų kuopti svetimų šiukšlių.

Publika juokėsi. O juk ir čia, kaip daugelyje Justo pasakojimų, už šmaikštaus žodžio slėpėsi gilesnė mintis – apie gebėjimą paleisti, neprisirišti, palikti po savęs ne daiktų naštą, o tai, kas iš tiesų vertinga.

Justo Jasėno kalba – atskiras pasaulis. Sodri, vaizdinga, pilna spalvų ir atspalvių, netikėtų palyginimų, prasmingų pasikartojimų, švelnaus graudulio ir šviesaus gyvybingumo. Kartais atrodė, kad kiekvienas jo sakinys galėtų tapti aforizmu, kiekvienas pasakojimas – eilėraščiu, o kiekviena pauzė turi savą prasmę.

Ir vis dėlto labiausiai žavėjo tai, kad šis žmogus nemokė gyventi iš aukšto. Jis tiesiog dalijosi. Savo prisiminimais, savo silpnumu, savo atradimais, savo tikėjimu. Leido juoktis kartu, o paskui netikėtai paliesdavo tokią jautrią širdies stygą, kad norėdavosi nutilti ir įsiklausyti.

Ypač šiltai nuskambėjo jo palinkėjimas:

„Neužmirškim pakelti akių Dievop, iš kur lyja, atsiranda, sudygsta ir žaižaruoja noras įsikibti, išbūti...“

Atrodo, šiuose žodžiuose ir slypi visa Justo kūrybos esmė – mokėjimas pastebėti gyvenimo stebuklą, net kai jis pasirodo visai paprastu, kasdienišku pavidalu.

O kokia gi literatūros šventė be muzikos?

Tą vakarą šalia dviejų nuostabių žodžio žmonių – Justo Jasėno ir Elvyros Pažemeckaitės – ypatingai derėjo bibliotekininkės, dainininkės Linos Adamavičiūtės balsas. Švelnus, skaidrus, tiesiog angeliškas. Jos dainos tarsi sujungė tai, kas buvo išsakyta žodžiais, su tuo, kam žodžių jau nebereikia. Jos suteikė vakarui dar daugiau jaukumo, šviesos ir vidinės ramybės.

Ir štai vakaras artėjo prie pabaigos. Tačiau niekas neskubėjo išsiskirstyti.

Pirkome Justo knygas. Norėjome parsinešti namo bent mažą dalelę to vakaro – jo žodžių šilumos, jo minčių šviesos, jo kūrybos kvapo. Norėjome turėti jas šalia savęs, kad galėtume atsiversti tada, kai pritrūks gerumo, vilties ar paprasčiausio žmogiško artumo.

O Justas kiekvienam skyrė laiko. Kiekvienai ir kiekvienam atskirai užrašė po ypatingą palinkėjimą, pasirašė. Ne paskubomis, ne formaliai, o taip, kad net ir trumpas susitikimas prie knygos taptų maža asmenine dovana.

Turbūt todėl ir buvo taip gera. Nes tą vakarą susitikome ne tik su talentingu poetu, ne tik su kunigu, eseistu ar literatūrinių premijų laureatu. Susitikome su Žmogumi, kuris moka juoktis iš savęs, jautriai matyti kitą ir žodžiais apkabinti širdį.

O mes, alizaviečiai, iš šio vakaro išsivežėme dar vieną ypatingą dovaną – Justo Jasėno pažadą kovo mėnesį aplankyti mūsų Alizavos biblioteką!

Išsiprašėme! Ir dabar jau lauksime. Su džiaugsmu, nekantrumu ir viltimi, kad mūsų mažoje bibliotekoje vėl suskambės tas nepakartojamas juokas, liesis sodrūs pasakojimai, o žodžiai, rodos, patys ieškos kelio į kiekvieno širdį.

Nuoširdus ačiū Kupiškio viešajai bibliotekai už šį nepaprastą vakarą, Elvyrai Pažemeckaitei – už išmintingą, šmaikštų ir jautrų pokalbį, Linai Adamavičiūtei – už sielą glosčiusias dainas.

O Justui Jasėnui – už juoką iki ašarų, už išmintį be pamokslavimo, už širdies šviesą ir už priminimą, kaip svarbu šiame skubančiame pasaulyje išlikti žmogumi.

Yra susitikimų, po kurių išeini nešinas knyga. O yra tokių, po kurių išeini truputį turtingesne širdimi.

Lapkričio 11-osios vakaras buvo būtent toks.