Kasmet birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną. Šią dieną 1941-aisiais metais Sovietų Sąjunga pradėjo masinį Lietuvos gyventojų trėmimą. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo pažangioji visuomenės dalis. Sibiro platybėse tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą. Skaičiuojama, kad vien iš Subačiaus geležinkelio stoties tremtin buvo išvežta apie 200 vietinių ir aplinkinių rajonų gyventojų, kurių lemtis įvairi – vieni mirė, kiti grįžo, kai kurie pasiliko, o dar kitų likimas taip ir liko nežinomas. Šie tragiški Lietuvai įvykiai bibliotekoje minimi kiekvienais metais, tačiau vis kitokiais renginiais. Šiemet 85-osios metinės minėtos kartu su Subačiaus senelių globos namų gyventojais. Pakalbinti dalinosi prisiminimais, artimųjų tremties išgyvenimais. Susitikimo metu prisiminti Subačiaus krašto tremtiniai. Iš bibliotekos archyvų skaityti šviesaus atminimo tremtinio Jono Babicko atsiminimai. Išklausyta bibliotekininkės skaitoma jautri Dalios Grinkevičiūtės miniatiūra „Laikrodėlis“, iš knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros. Gedulo ir vilties dienai skirtas minėjimas įprasmintas, visų norinčių ir galinčių skaityti globotinių, tremtinių kurtomis eilėmis iš knygos „Tremtinio Lietuva“, kurie byloja apie sukrečiančius išgyvenimus ir viltį. Viltį išlikti ir sugrįžti, nes – „Atminties neištremsi“.