Jauki ir prasminga popietė Alizavos bibliotekoje, skirta Nacionalinei vyresnio amžiaus žmonių savaitei

Spalio 8-ąją Alizavos bibliotekos skaitykla prisipildė šilumos, muzikos, nuoširdžių pokalbių ir gražių prisiminimų. Čia susirinkusios Alizavos ir Palėvenėlės skaitytojų klubų narės paminėjo Nacionalinę vyresnio amžiaus žmonių savaitę. Tai buvo ne tik literatūrinė ir muzikinė popietė, bet ir jaukus bendrystės laikas, priminęs, kokie brangūs yra žmonių susitikimai, galimybė išsikalbėti, būti išgirstam, pasidalyti gyvenimo išmintimi ir tiesiog pabūti kartu.

                      Popietė prasidėjo muzika, palietusia širdis. Iš Šepetos bibliotekos padalinio atvykusi dainuojanti bibliotekininkė Lina Adomavičiūtė savo nuostabiu, švelniu balsu tarsi atvėrė duris į vaikystės prisiminimų pasaulį. Klausantis jos atliekamų dainų, mintys nejučia nuklydo į daugelio pamėgtą muzikinį filmą „Muzikos garsai“, kuriame pagrindinė veikėja Marija savo dainomis dovanoja vaikams meilę, džiaugsmą ir gyvenimo grožį. Tokia pat šviesi, nuoširdi ir širdį glostanti buvo Linos muzika. Atrodė, kad kiekviena daina ne tik skamba, bet ir apkabina, sušildo, pažadina kažką labai sava ir brangaus.

                      Po šios muzikinės įžangos Alizavos bibliotekininkė pakvietė susirinkusias pasikalbėti apie vieną gražiausių žmogiškųjų ryšių – senelių ir anūkų draugystę, jos vaizdavimą literatūroje ir mūsų pačių gyvenime.

                      Pokalbio pradžiai nuskambėjo jautrios ištraukos iš Leonardo Gutausko knygos „Kam katinui ūsai?“, pasakojančios apie senelio ir anūkėlio Juozulio bičiulystę. Ypač prasmingai suskambo mažojo Juozulio klausimas:

                      „Sakyk, seneli, kaip tokia daugybė kelių, kelelių, takų, šunkelių nesusipainioja? – Kad kiekvienam keliui ir keleiviui – sava kelionė. Jie tik pasilabina kryžkelėje, nukelia vienas prieš kitą dulkėtas kepures ir toliau kiekvienas sau traukia.“

                      Kiek daug išminties slypi šiuose paprastuose žodžiuose! Juk kiekvienas žmogus eina savu gyvenimo keliu, tačiau kaip svarbu tose gyvenimo kryžkelėse susitikti, pasisveikinti, išgirsti vienam kitą ir palikti gerumo pėdsaką kito širdyje.

                      Vėliau susirinkusios buvo pakviestos pažvelgti į senatvę kiek kitomis akimis. Pasinaudojusios „Audioteka.lt“ dovanojama galimybe nemokamai klausytis mėnesio audioknygos, moterys klausėsi aktoriaus Dominyko Vaitiekūno skaitomo Rėjaus Brėdberio romano „Pienių vynas“ penkioliktojo skyriaus. Jame pasakojama apie senąją ponią Bentli ir vaikus, niekaip negalinčius patikėti, kad ši pagyvenusi moteris kadaise taip pat buvo maža, graži mergaitė.

                      Klausymuisi pasitarnavo ir bibliotekos laimėta JBL GO 4 garso kolonėlė, leidusi visoms patogiai pasinerti į literatūrinį pasakojimą.

Ši istorija nepaliko abejingų. Vos nutilus aktoriaus balsui, užsimezgė gyva, atvira ir nuoširdi diskusija. Nuomonės buvo įvairios, kartais net prieštaringos, tačiau būtent tai ir suteikė pokalbiui tikrumo.

                      Vieni svarstė, kad senstant žmogus kartais ima pernelyg sureikšminti praeities daiktus ar prisiminimus, kiti tvirtino, jog metai visai nenusako žmogaus vidinės jaunystės. Juk gali būti septyniasdešimt dvejų, bet širdyje jaustis jaunam, smalsiam, norinčiam džiaugtis gyvenimu, puoštis, keliauti, bendrauti ir patirti naujų įspūdžių.

                      Moterys pastebėjo, kaip stipriai pasikeitė senatvės samprata nuo 1928-ųjų, kuriuose vyksta romano „Pienių vynas“ veiksmas, iki mūsų dienų. Šiandieninės močiutės dažnai nė iš tolo neprimena kadaise įsivaizduoto senolės paveikslo! Jos dažosi plaukus, puošiasi, darosi manikiūrą, gražinasi blakstienas, mūvi džinsus ir skuba per gyvenimą, kupinos energijos bei planų.

                      Tačiau prisiminimuose išlikusios vaikystės močiutės – visai kitokios.

„O aš savo babytę prisimenu visą laiką vienodą. Su balta skaryte, plačiu ilgu sijonu. Man ji visada buvo vienoda“, – jautriai prisiminė Danutė Ribokinė iš Palėvenėlės.

                      Šie žodžiai paskatino susimąstyti, kaip mes matome artimuosius. Juk kai su žmogumi gyveni kasdien, dažnai nė nepastebi, kaip pamažu keičiasi jo veidas, eisena, plaukai... O mūsų atmintyje jis išlieka toks, kokį pažinome ir pamilome.

                      Pokalbis natūraliai persikėlė ir į asmenines patirtis. Moterys dalijosi savo santykiais su anūkais, prisiminė gražias, linksmas, kartais jautrias gyvenimo akimirkas. Visos sutarė, kad su vaikais būtina kalbėtis apie senėjimą, mokyti juos suprasti ir gerbti vyresnį žmogų. O svarbiausia – ne tik auklėti ar mokyti, bet ir būti vaikų bei anūkų draugais, gebėti juos išklausyti, suprasti, kartu juoktis ir kurti prisiminimus.

                      Juk anūkams reikia ne tobulų senelių, o mylinčių, nuoširdžių ir šalia esančių žmonių. O seneliams anūkų meilė dažnai tampa vienu gražiausių gyvenimo džiaugsmų.

                      Po dar vienos širdį glostančios muzikinės pertraukėlės atėjo metas pasitikrinti literatūrines žinias.

                      Susirinkusios buvo pakviestos dalyvauti literatūriniame protmūšyje „Senjorystė literatūroje“. Čia netrūko nei azarto, nei šypsenų, nei smagių netikėtumų!

                      Pirmajame ture teko prisiminti lietuvių ir pasaulinės literatūros klasiką: Jono Biliūno „Ubagą“, Kristijono Donelaičio „Metus“, Vinco Krėvės „Skerdžių“, Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, Ernesto Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“ bei kitus kūrinius, kuriuose atsiskleidžia vyresnio žmogaus gyvenimas, išmintis, patirtys ir likimas.

                      Antrasis turas nukėlė į vaikų literatūros pasaulį. Dalyvės bandė prisiminti, kiek metų Karlsonui, ką Raudonkepuraitė nešė savo senelei, spėliojo, kokie literatūriniai seneliai ar močiutės slepiasi po žaismingais skelbimais, ieškojo klaidų žinomų knygų aprašymuose. Šiame ture netrūko juoko, gerų emocijų ir malonaus prisiminimų šurmulio.

                      Suskaičiavus rezultatus, paaiškėjo geriausios senjorystės temos literatūroje žinovės.

Pirmąją vietą iškovojo buvusi Palėvenėlės bibliotekininkė Onutė Kručienė.

Antrąją vietą pelnė alizavietė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja Stanislava Šarkienė.

Trečiąją vietą pasidalijo bakšėnietė Rima Kurklienė ir palėvenėlietė Euchrida Sipavičienė.

                      Nuoširdžiai sveikiname šauniąsias literatūros žinoves! Tačiau svarbiausia buvo ne užimtos vietos, o bendras džiaugsmas, smalsumas, noras prisiminti, sužinoti ir dalyvauti. Kiekviena moteris savo žiniomis, patirtimi, šypsena ir gera nuotaika prisidėjo prie šios popietės sėkmės.

                      Renginiui artėjant į pabaigą, dar kartą suskambo nuostabios Linos dainos. O vėliau, prie garuojančios arbatos puodelio ir suneštinių vaišių, pokalbiai tęsėsi. Buvo dalijamasi naujienomis, prisiminimais, aptariami ateities susitikimų planai. Niekur nereikėjo skubėti. Buvo gera tiesiog būti kartu.

                      Tokie susitikimai primena, kad biblioteka – tai ne vien knygų namai. Tai vieta, kur susitinka žmonės, kur išklausomos gyvenimo istorijos, kur kiekvienas gali pasijusti laukiamas, svarbus ir reikalingas. Čia gimsta draugystės, stiprėja bendrystė, o paprastas pokalbis kartais tampa didžiausia dovana.

                      Nuoširdžiausias AČIŪ – kiekvienai šios popietės dalyvei!

                      Ačiū Alizavos ir Palėvenėlės skaitytojų klubų narėms už atviras širdis, nuoširdžius pasakojimus, gyvenimišką išmintį, drąsą dalytis savo mintimis ir prisiminimais. Už šypsenas, juoką, gerą žodį, už atsineštas vaišes ir, svarbiausia, už padovanotą laiką. Juk laikas, kurį skiriame vieni kitiems, yra viena brangiausių dovanų.

                      Ypatingai dėkojame Šepetos bibliotekininkei Linai Adomavičiūtei už nuostabias dainas, švelnų balsą ir sukurtą nepaprastai jaukią nuotaiką. Jos muzika šią popietę pavertė dar šviesesne ir įsimintinesne.

                      Ačiū kiekvienai, kuri kalbėjo, klausėsi, diskutavo, juokėsi, prisiminė, rungėsi protmūšyje ar tiesiog savo buvimu šildė šalia esančias.Nes kiekviena buvote svarbi. Kiekviena atsinešėte dalelę savo gyvenimo. Ir kiekviena prisidėjote prie tos ypatingos šilumos, kurią tądien jautėme bibliotekoje.

                      Išsiskirstėme kiekviena savais keliais – kaip tie Leonardo Gutausko aprašyti keleiviai, trumpam susitikę kryžkelėje. Tik šįkart išsinešėme ne vien prisiminimus, bet ir po mažą šilumos trupinėlį širdyje.

                      Ir galbūt būtent tokios akimirkos geriausiai primena, kad senjorystė – ne gyvenimo ruduo, kuriame viskas pamažu nutyla, o gražus, spalvingas ir prasmingas laikas, kupinas draugystės, atradimų, dainų ir dar nepapasakotų istorijų.

                      Kol norime susitikti, kalbėtis, juoktis, dainuoti ir svajoti – tol mūsų širdyse gyvena jaunystė.

Bibliotekininkė Danutė Miknevičienė

Nuotr. S. Škinderytės