Renginiai
Iš Hamburgo į Alizavą atskrido vilties drugeliai
2026 11 13Pažintis su rašytojos Jolitos Zykutės romanu „Drugelis, arba 69 iš 2 nesidalija“ Alizavos bibliotekoje prasidėjo dar vasarą. Knyga keliavo iš rankų į rankas, buvo skaitoma, apmąstoma, o jos veikėjų išgyvenimai pamažu tapo ir pačių skaitytojų apmąstymų dalimi.
Lapkričio 13-ąją atėjo metas susitikti su šios istorijos kūrėja. Nors rašytoja gyvena Vokietijoje, Hamburge, šiuolaikinės technologijos leido įveikti šimtus kilometrų skiriantį atstumą. Alizavos bibliotekos skaityklos ekrane pasirodžiusi autorė netrukus tapo tokia artima, tarsi sėdėtų prie bendro stalo.
Tačiau dar prieš susitikimą į Alizavą iš Hamburgo atkeliavo ypatinga dovana. Rašytoja bibliotekininkei atsiuntė laiškelį su drugelių lipdukais – mažais vilties, tikėjimo ir padrąsinimo ženklais. Skaitytojos juos prisiklijavo prie telefonų, užrašų knygelių, saugojo tarsi mažus talismanus, primenančius: kad ir kas nutiktų, viskas gali pasikeisti į gera.
O susitikimo dieną bibliotekoje įvyko tikras drugelių stebuklas! Mažieji lipdukų drugeliai tarsi užaugo, išskleidė sparnus ir nutūpė į vazą, ant kiekvienos skaitytojos stalo. Vienas drugelis, turėjęs išskristi pas rašytoją į Hamburgą, įsitaisė ant kompiuterio ekrano – lyg simbolinis tiltas tarp autorės ir jos skaitytojų.
Kiekviena knygoje atrado dalelę savęs
Pasiėmusios po savąjį drugelį, moterys dalijosi mintimis apie perskaitytą romaną. Ir paaiškėjo, kad nors visos skaitė tą pačią knygą, kiekviena joje atrado kažką labai asmeniško.
Vienai ši istorija padovanojo tikėjimą, kad gyvenime viskas įmanoma. Kitai – viltį, kurios taip reikia sunkiomis akimirkomis. Dar kitai tapo paskatinimu pažvelgti į save iš naujo, permąstyti savo pasirinkimus, santykius ir tai, kas gyvenime iš tiesų svarbu.
Tačiau buvo ir vienas atradimas, sujungęs visas – knyga suteikė progą būti kartu, kalbėtis, dalytis ir, svarbiausia, būti išgirstoms.
Rašytoja atidžiai klausėsi kiekvienos skaitytojos. Džiaugėsi jų įžvalgomis, gebėjimu pastebėti tai, kas slypi tarp romano eilučių. Buvo gera matyti, kaip literatūros kūrinys tampa gyvu pokalbiu, kuriame susitinka rašytojos sumanymai ir skaitytojų gyvenimiška patirtis.
Kodėl drugelis? Ir kokią paslaptį slepia skaičius 69?
Susitikimo metu Jolita Zykutė atskleidė romano gimimo istoriją, paaiškino neįprasto pavadinimo prasmę, papasakojo apie simbolius, kurių knygoje apstu.
Ypač įdomus buvo pasakojimas apie skaičių 69. Tai veidrodinis skaičius, kuriame, pasak autorės, susitinka du pradai: šešetas simbolizuoja žemiškąjį, o devynetas – dangiškąjį pradą. Tarsi dvi skirtingos, bet viena kitą papildančios žmogaus gyvenimo pusės.
O drugelis?
Drugelis juk negimsta gražus ir spalvingas. Pirmiausia jis būna vikšras, į kurį dažnas žvelgia su pasibjaurėjimu. Tik vėliau įvyksta stebuklingas virsmas, ir visi ima žavėtis jo sparnais.
Rašytoja pakvietė į šį virsmą pažvelgti kaip į žmogaus gyvenimo metaforą. Kai žmogui nesiseka, kai jis išgyvena sunkų laikotarpį, aplinkiniai neretai skuba jį teisti. O kai tas pats žmogus pakyla, sužydi, pasiekia sėkmę – juo žavisi.
Bet juk ir vikšras, ir drugelis yra tas pats gyvas sutvėrimas! Galbūt todėl taip svarbu neskubėti vertinti kito žmogaus, o ir savęs nenurašyti tuomet, kai gyvenimas atrodo pilkas. Juk niekada nežinome, kada ateis metas išskleisti sparnus.
Kai gyvenimas nebevyksta pagal planą
„Drugelis, arba 69 iš 2 nesidalija“ – romanas apie meilę, kuri nepaklūsta matematikos taisyklėms, apie netikėtus gyvenimo posūkius, žmogaus baimes, ilgesį, kaltę ir viltį.
Apie tai, ką darome, kai gyvenimas staiga ima klostytis visai ne taip, kaip buvome suplanavę. Rašytoja atkreipė dėmesį į vieną romano epizodą: veikėjai apsisprendžia tuoktis po apsilankymo pas psichologą, kuris nustato, kad jie idealiai tinka vienas kitam. Autorė kalbėjo apie tai, kaip labai žmonėms trūksta nuoširdžių pokalbių. Kartais gyvename po vienu stogu, kasdien matome vienas kitą, tačiau pamažu tolstame, nes nebemokame kalbėtis, išgirsti, suprasti.
Kalbėta ir apie fizinį bei dvasinį artumą, apie meilę, kuriai svarbus ne tik kūnų, bet ir sielų ryšys. Rašytoja pabrėžė, kad intymumas yra graži ir reikšminga vyro bei moters santykių dalis, galinti tapti gilaus dvasinio artumo išraiška.
Šios mintys skatino susimąstyti: galbūt kartais ne didelių gyvenimo permainų reikia, o paprasto, nuoširdaus pokalbio su žmogumi, esančiu šalia?
Net iš dumblo gali išaugti gražiausia lelija
Viena įsimintiniausių susitikimo minčių buvo rašytojos paaiškinimas, kad net gyvenimo „mėšlas“ gali tapti trąša mūsų gėlėms.
Skamba netikėtai, gal net šiurkščiai. Tačiau kiek daug tiesos slypi šiame palyginime!
Žavėdamiesi nuostabiu lelijos žiedu retai susimąstome, kad jos šaknys glūdi dumble. Iš purvo, iš tamsos, iš to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo negražu, išauga nepaprastas grožis.
Taip ir žmogaus gyvenime. Skaudžios patirtys, nesėkmės, nusivylimai gali tapti tuo, kas augina, brandina ir moko.
Rašytoja drąsino nebijoti gyvenimo sunkumų, nebijoti suklysti ar „išsipurvinti“, nes visada galima nusiprausti, atsitiesti ir pradėti iš naujo.
Kalbėta ir apie tvarką bei chaosą. Ar tvarka visada mus saugo? O gal kartais pernelyg įsikibę į įprastą gyvenimo tvarką nebeleidžiame sau keistis? Rašytoja prisiminė ir savotišką besitvarkančios moters magiją – kai sutvarkius aplinką tarsi kažkas pasikeičia ir mūsų viduje.
Rašytojos pasaulis – nuo rankraščių iki pasakų suaugusiesiems
Susitikimo dalyvės turėjo progą pažvelgti ir į rašytojos kūrybos užkulisius.
Jolita Zykutė papasakojo apie kitas savo knygas – „Karaliai myli kitaip“, „Karaliaus žmonos tarnaitė“, atskleidė jų įkvėpimo šaltinius, parodė rankraščius. Skaitytojoms buvo įdomu pamatyti, kaip gimsta literatūros kūrinys, kiek minčių, ieškojimų ir darbo slypi už jau išleistos knygos viršelio.
Autorė paaiškino ir tai, kodėl jai svarbu rašyti pasakas suaugusiesiems.
Juk realybė ir taip sudėtinga. Pasaulyje, kuriame tiek nerimo, konfliktų ir karų, žmogui reikia ne vien skaudžių tikrovės atspindžių. Jam reikia ir šviesos.
Rašytoja nori kurti knygas, kurios suteiktų vilties, pakeltų nuotaiką, padėtų patikėti gerumu ir primintų, kad gyvenime yra vietos stebuklui. „Jei mūsų gyvenimas susidėtų iš gražių vaizdų, tai ir mes patys būtume geresni“, – sakė Jolita Zykutė.
Kai mažo kaimo biblioteka atveria didelį pasaulį
Šis susitikimas Alizavos bibliotekos skaitytojoms buvo ypatingas dar ir dėl vienos labai svarbios priežasties.
Gyvenant nedideliame miestelyje ar kaime ne visada paprasta nuvykti į didžiųjų miestų literatūros renginius, knygų pristatymus ar susitikimus su žinomais kūrėjais. Atstumai, kasdieniai rūpesčiai, kelionių galimybės kartais tampa kliūtimi. Tačiau biblioteka tas kliūtis gali panaikinti.
Šią lapkričio popietę nedidelė Alizavos biblioteka tapo vieta, kurioje susitiko du pasauliai – Lietuvos kaimo skaitytojos ir Hamburge gyvenanti rašytoja. Ir nė viena nesijautė esanti per toli.
Virtualus susitikimas suteikė galimybę ne tik pamatyti autorę ekrane ar išgirsti jos pasakojimą. Moterys galėjo pačios kalbėti, išsakyti savo nuomonę ir sulaukti asmeninio rašytojos atsako.
Tai ir yra didžioji tokių susitikimų vertė – žmogus pajunta, kad jo mintys svarbios, jo balsas girdimas, o kultūra nėra kažkur toli, didmiesčių salėse. Ji yra čia pat, jo bibliotekoje, prie bendro stalo.
Drugeliai lieka...
Susitikimas baigėsi, kompiuterio ekranas užgeso, tačiau bibliotekoje liko kažkas daugiau nei gražaus renginio prisiminimas.
Liko rašytojos žodžiai, skaitytojų išsakytos mintys, šiluma ir bendrystės jausmas. Liko drugeliai – ant stalų, prie užrašų knygelių, telefonų, o svarbiausia – moterų širdyse.
Galbūt nuo šiol kiekvieną kartą pažvelgusios į savo drugelį jos prisimins ne tik Jolitos Zykutės romaną, bet ir tą lapkričio popietę, kai buvo taip gera būti kartu. Ir dar prisimins, kad gyvenimas ne visada dalijasi iš dviejų, ne visada paklūsta taisyklėms, ne visada vyksta pagal planą. Tačiau net ir tada jame gali atsirasti vietos meilei, vilčiai, grožiui ir netikėtam stebuklui.
Nuoširdžiai dėkojame rašytojai Jolitai Zykutei už skirtą laiką, atvirumą, šiltą bendravimą ir į Alizavą atskridusius vilties drugelius. Už priminimą, kad kiekvienas žmogus turi sparnus, net jeigu kartais pats jų dar nemato.











