Lietuvoje ir Prancūzijoje buvo pristatyta Almos Zakarevičiūtės-Valintėlienės knyga „Ištremta į Sibirą“ (prancūzų k.). Šiandien parengėme virtualų susitikimą su knygos autore ir jos prisiminimais. Publikuojame ir dukros Inos Valintėlytės atsiųstą laišką apie knygos pristatymą Prancūzijoje bei mokslininkės Mireille Chmelewsky knygos recenziją. Virtualus pasakojimas skirtas Gedulo ir Vilties dienai paminėti.

 ***

Laiškas

2024 m. lapkričio 26 d. Bernardinų koledže (Collège des Bernardins) Paryžiuje vyko konferencija „Rezistencija Europoje“. Renginio metu vyko dokumentinio filmo „Miško broliai“, sukurto prancūzų režisieriaus ir scenaristo Antuano de Mo (Antoine de Meaux) peržiūra ir buvo pristatoma  Almos Zakarevičiūtės-Valintėlienės knyga „Ištremta į Sibirą“. Knygą išleido „Harmattan“ leidykla Paryžiuje.

Bernardinų koledžas pastatytas XIII amžiuje. Tai kultūros, intelektualinių diskusijų ir dvasinis centras, kuriame vyksta konferencijos, parodos, koncertai, mokymai ir vieši debatai. Įdomus faktas: toje pačioje salėje, kurioje buvo suorganizuotas furšetas, šiek tiek praėjus laikui, rinkosi švęsti restauruotos po gaisro Paryžiaus katedros (Notre Dame) atidarymą iš viso pasaulio susirinkę aukštieji katalikiškos bažnyčios dignitoriai.

Konferenciją vedė Antoine Arjakovsky – prancūzų istorikas, publicistas ir religijos tyrinėtojas. 

Gausiai susirinkusi auditorija jautriai reagavo į išgyvenusios tremtį Almos Zakarevičiūtės-Valintėlienės pasakojimą apie skaudžią Lietuvos gyventojų deportacijų patirtį sovietinės okupacijos metu.

Būdama vos penkerių metų, 1941 m. ji kartu su motina buvo ištremta į Sibirą, o tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir netrukus mirė lageryje. Tremtyje šeima patyrė badą, šaltį, sunkų darbą ir nuolatinį nesaugumo jausmą.

Nepaisant sunkių sąlygų, knygos autorei jas išgyventi padėjo meilės jausmas Lietuvai ir troškimas sugrįžti į tėvynę, pas savuosius. Deja, tėvynė tremtinių nelaukė... Laukė tik saviškiai. Ir... deja, nauji likimo išbandymai...

Jos liudijimas atskleidžia ne tik tremtinių kančias, bet ir žmogaus ištvermę, atminties svarbą bei pareigą perduoti istoriją.

Pokalbį vedęs Antoine Arjakovski uždavė įdomius ir aktualius klausimus: gal vertėtų atverti ir paviešinti  archyvų medžiagą? Vertėtų paskelbti trėmusiųjų, ar aktyviai bendradarbiavusių trėmimų organizacijoje vardus? Almos Zakarevičiūtės-Valintėlienės atsakymas buvo: kiekvienas tegyvena su savo sąžine. Tebūna ji teisėja...

Ištraukas iš knygos skaitė puikiai kalbanti lietuviškai, buvusi pirmosios ambasados Prancūzijoje ilgametė darbuotoja, Marie-José Belus.

Baigiamąjį padėkos žodį tarė Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Arnoldas Pranckevičius.

Priėmimo metu autorė pasirašinėjo knygą įsigijusiam gausiam prancūzų būreliui, ji taip pat atsakinėjo į asmeniškai užduotus klausimus.

Almos Zakarevičiūtės-Valintėlienės pasakojimai yra įtraukti į Europos virtualų gulago muziejų, kurį inicijavo prancūzų mokslininkė, tyrėja ir istorikė Marta Craveri. 

Autorės prisiminimams, atspindintiems skausmingus istorinius įvykius ir asmeninius praradimus, nuoskaudas ir patirtį, yra skirtas amžinas virtualus puslapis.

                                                                                                    Ina Valintėlytė

Kupiškio krašto pažinimo skyriaus informacija