Renginiai

Pasirinkimas visada yra

2021 08 17

Liepos 30 dieną vykęs žydų genocido 80-ųjų metinių Kupiškio mieste minėjimas dar kartą priminė tuos dramatiškus įvykius, po kurių mūsų miestas, kaip ir beveik visi Lietuvos miestai ir miesteliai, neteko pusės savo gyventojų. Kaip ir kodėl tai įvyko? Viskas lyg ir žinoma, tačiau dar daug kas primiršta arba nevisiškai atskleista, ir vis dar yra liudininkų, turinčių ką pasakyti ir prisiminti.
1937 metais iš Vokietijos į Lietuvą atvykęs Verneris Liovė pasiskelbė esąs nacių persekiojamas komunistas, gavo vokiečių kalbos mokytojo vietą Kupiškio gimnazijoje ir nuo 1940 metų, įvedus sovietinės kariuomenės dalinius bei suformavus vadinamą Liaudies vyriausybę, pradėjo aktyvią mokinių agitaciją į sovietinę komjaunimo organizaciją. Simpatiškas jaunas mokytojas buvo populiarus, tačiau greit paaiškėjo tikrasis jo veidas. Po vokiečių kariuomenės įžengimo V. Liovė tapo Kupiškio miesto komendantu, kurio įsakymu buvo šaudomi tie patys buvę jo mokiniai komjaunuoliai, o vėliau beveik visi Kupiškio mieste ir apylinkėse gyvenę žydų tautybės mūsų Lietuvos piliečiai.
Mūsų kraštietei iš netolimo Nociūnų kaimo, dabar gyvenančiai Vilniuje Albinai Pajarskaitei, dabar yra 95-eri metai. Tuomet dar penkiolikmetė mergaitė gerai prisimena 1941 metų įvykius. 1941 m. birželio 22 d. parsidėjęs karas tiesiogiai palietė jos šeimą. Albinos brolis Jurgis Pajarskas, Kupiškio gimnazijos gimnazistas, dalyvavo antisovietiniame pogrindyje ir besitraukiančių sovietų karių buvo sušaudytas kartu kitais Kupiškio krašto žmonėmis prie Panevėžio cukraus fabriko. (Šiais metais šiems žuvusiems, Albinos Pajarskaitės lėšomis ir pastangomis, pastatytas monumentas.)
Komendantas V. Liovė pasikvietė į buvusį valsčiaus administracinį pastatą Gedimino gatvėje Jurgio ir Albinos tėvą Juozapą Pajarską ir pasiūlė sušaudytų žydų turto kaip kompensaciją už sovietų nužudytą sūnų. Doras, drąsus ir sąžiningas kaimo žmogus atsakė, kad savo sūnaus gyvybės į kitų žmonių skausmą ir ašaras nemainys ir jokio turto neims. Lyg iš po žemių išdygę esesininkai išmetė žmogų už durų prigrasinę daugiau akyse nesirodyti... Jau kiek vėliau pasklidus gandams, kad keli Kupiškio gimnazistai padeda komendantui V. Liovei ir dalyvauja represijose prieš žydus, žuvusio gimnazisto Jurgio Pajarsko tėvas Juozapas prasitarė – geriau jau žuvęs, nei susitepęs žudant nekaltus žmones.
Pasirinkimas visada buvo. Buvo tokių, kas stovėjo eilėse prie parduodamo nužudytų Kupiškio miesto Lietuvos piliečių žydų turto ir skundė savo kaimynus, slepiančius žydus, buvo ir tokių, kurie nepaisant mirtino pavojaus sau ir visai šeimai, slėpė nuo žudynių žydų vaikus.
Sunkūs pasirinkimai, kai viešpatauja šėtoniška ideologija, bet jie buvo.
Dar 2004 m. Normano Mejerio, Anos Rabinovich ir kitų buvusių Kupiškio krašto žydų palikuonių ir tuometinio mero Leono Apšegos pastangomis buvo atidengta atminimo lenta buvusioje sinagogoje su nužudytų mūsų miesto piliečių vardais, pavardėmis – šalia jų skaičiai. Kartais lankytojai klausia – ką reiškia šie skaičiai? Įvairūs tie skaičiai nuo 2 iki 90... nesunku atspėti – tai aukos amžius. Man sunku įsivaizduoti žmogų šaunantį į dviejų metų vaiką. O jums? Pasirinkimas buvo, nepaisant šėtoniškos ideologijos.
Šeduvoje, netoliese nuo čia, nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams pastatytas jautrus paminklas – mergaitės figūrėlė... Gal ir mums reikėtų pagerbti beveik pasės nužudytų mūsų miesto gyventojų atminimą nors kukliu monumentu? Kupiškėnų garbei reikia pasakyti, kad buvusios sinagogos nepavertė sandėliu ar sporto sale, dabar čia rekonstruojamos bibliotekos patalpos ir netrukus, tikimės, atverti duris lankytojams. Mes, tikimės, pratęsti mūsų krašto muziejininkų darbus ir bendromis pastangomis tinkamai pristatyti visuomenei Kupiškio žydų bendruomenės gyvenimą – kai gyvenome kaip kaimynai...
Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius  Algirdas Venckus
 
Fotografijose:
1. Verneris Liovė – Kupiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas, Kupiškio komendatas – jo įsakymu buvo nužudyti šimtai kupiškėnų (Iš KEM fondų);
2. Albina Pajarskatė, gimusi 1927 m. Nociūnų kaime puikiai prisimena tų metų įvykius;
3. Monumentas nužudytiems Šeduvos miestelio žmonėms (autoriaus foto).

Paskutinį kartą redaguota: 2021-10-20