Renginiai

Paminėta gedulo ir vilties diena

2020 06 19

O tas dulkėtas traukinys...
„Bučiavot alpstančiom širdim
Artojų žemę šventą.
Griaudėjo nuosprendis – tremtin.
Bet ar sugrįžt bus lemta?
A. Mackevičius „Tremtinio vardas“
 
Birželio 14-oji... Kaip ir prieš daugelį metų, žmonių likimus ir gyvenimus plaikstantis vėjas, krintančios dangiškosios ašaros... Istorinės atminties akcijos „Vilties pažadas“ vedami atvykome į Subačiaus seniūnijoje Pamarnakių kaime esančią Stanislovo ir Emilijos Venckų sodybą. Iš čia 1951 m. spalio mėn. 2 d. tremtin į Sibirą buvo išvežti sodybos šeimininkai – Stanislovas ir Emilija Venckai, su savo atžalomis: dukromis Stefa, Birute, Aldona ir sūnumis Broniumi, Vytautu, Jonu ir Romu. Visi šeimos nariai išgyveno tremtį ir sugrįžo į Lietuvą, į tėviškę. Bet... Kaip bebūtų skaudu, norint patekti į gimtuosius namus – reikėjo juos išsipirkti iš kolūkio. Kaip pasakojo J. Venckus, už 700 rublių buvo įgyta galimybė grįžti į šeimos namus. Visi dirbo, kūrėsi savo šeimyninius gyvenimus gimtajame krašte. Patyrė kolūkinio gyvenimo skonį, sulaukė atgimimo laikų. Senieji sodybos šeimininkai senokai atgulę amžino poilsio, iš gražaus vaikų pulkelio gyvi likę Stefa, Birutė, Jonas ir visi jie gyvena Lukonių kaime. Dabar senelių sodyboje šeimininkauja St. ir E. Venckų anūkė Roma Venckutė-Jėčiuvienė su šeima. Naujieji šeimininkai ūkininkauja, renovavo bei išplėtė sodybą ūkinėms reikmėms. Šalia trobos būstą sau įsirengę gandrai; džiaugiasi ramia aplinka ir darbščiais naujaisiais šeimininkais. Šeimininkės Romos ir mes buvome pakviesti į trobos vidų, pasislėpti nuo darganoto oro ir pasidalinti gyvais prisiminimais iš tremties laikų. O jų labai daug – jaudinančių, linksmų, liūdnų, verčiančių susimąstyti... Keletas iš jų apie medicininę priežiūrą tremties sąlygomis. Kaip pasakojo Stefa Venckutė-Jackevičienė, susižeidus broliui Broniui akį (į akį pateko metalo drožlė), pastarajam teko slidėmis nukeliauti 200 km atstumą, kad būtų suteikta reikiama medicininė pagalba. Kelyje kas 50 km buvo stotelės, kur galima pailsėti, truputį užkąsti. Žinoma, gavus pagalbą jau lengviau grįžti, bet sergančiam pasiekti pagalbą be galo sunku... Kitas atvejis, kai jos sesuo Birutė tris dienas ėjo pas daktarus, kad pagydytų skaudantį pilvą. Pasiekus daktarą paaiškėjo, kad tai pūlingas apendicitas. Moteris buvo operuota, po trijų dienų iš ligoninės išleista į namus. Grįžo pėsčiomis, nuo darbo valdžia neatleido, tad teko eiti į darbą. Karti ta tremtinio dalia. Mūsų suėjime dalyvavo Jauniūnų kaimo gyventojas Antanas Varnauskas, taip pat paragavęs tremtinio duonos. Jo motina Paulina Varnauskienė, iš Lukonių kaimo, tuo pačiu sykiu ištremta su septyniais vaikais: šešiomis dukromis ir jaunėliu sūnumi. Prisiminimais, kuriuos tremtyje išgyveno Paulinos Varnauskienės šeima, pasidalijo vienintelis gyvas likęs šios šeimos atstovas – jaunėlis Antanas. Paauglio bernioko atminty taip pat išliko daug prisiminimų iš gyvenimo bei darbo Sibiro platybėse. Ilgokai ruseno prisiminimų žvakė prie jaukaus šeimyninio stalo.
„Neieškojot skriaudų, kaltųjų,
Nebuvo kerštui vietos,
Tik sielvartą ir ilgesį dainoj
Parsivežėt į Lietuvą.“
A. Mackevičius „Tremtinio vardas“
L. Aleksiejūnienė
Lukonių SAP vyresn. bibliotekininkė
L. Aleksiejūnienės foto

Paskutinį kartą redaguota: 2020-06-19