„Gyvenimas prabėgo tarp realybės ir fantazijos (būtent – prabėgo, antraip būčiau jį pastebėjęs). Ko buvo daugiau – realybės ar fantazijos – sunku pasakyti. Viena aišku – realybė be fantazijos retai teikdavo pasitenkinimą. Todėl ir pasirinkau ne fiziką, o teatrą, tačiau praėjo daug laiko, kol šiek tiek pramokau svajonę paversti realybe, buvau greičiau fizikas, įsimylėjęs teatrą: paukščių giesmė žavėjo labiau nei dalelė greitintuve, skriejanti šviesos greičiu, tačiau užmiršau beveik viską, ko mokiausi fizikos, išskyrus gal tik Heisenbergo nelygybę, kuri žadino vaizduotę, neleisdama tuo pat metu tiksliai apibrėžti dalelės judėjimo ir vietos, ir kuri – kas žino? – gal ir pastūmėjo mane į kitą neapibrėžto pažinimo sritį – teatrą, kur viskas vyksta čia ir dabar, šią akimirką, vienintelį kartą ir niekada daugiau nebepasikartoja, bet teatrą – jau sakiau – aš mylėjau, o meilė, žinia, yra didi jėga, sugebanti įveikti net talento stygių. Kartais mano vaidmenys mirdavo negimę, kartais pats sąmoningai juos nužudydavau, jeigu jie neatliepdavo mano tiesos... nekenčiau netgi savo paties melo, todėl netgi mėgstami personažai man keršydavo, išsprūsdami iš rankų...“ – taip prisimena aktorius Regimantas Adomaitis. Daugiau apie šį aktorių skaitykite D. Šabasevičienės knygoje „Smėlio pilys“.

Jūratė Samulionienė

                      Lankytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė