Kokio KNYGNEŠIO? To, kuris rizikavo savo gyvybe, slapta platindamas lietuvišką spaudą, puoselėdamas gimtąją kalbą ir skatindamas pilietiškumą Lietuvai nepalankiu laikotarpiu...

1864–1904 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė. Bet joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją.

Šios kovos simboliu tapo KNYGNEŠYS.

Manoma, jog per 40 spaudos draudimo metų kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo apie 2000 knygnešių. Jie atlaikė ir carinės žandarmerijos, ir policijos, ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Pasak istoriko Vaido Banio, knygnešys šiandien – istorinė sąvoka. „Knygnešys yra istorinė sąvoka, kuri suprantama tik lietuvių kalbą ir istoriją šiek tiek žinančiam žmogui. Išvertus šį žodį į kitas kalbas, jo prasmė tampa nebesuprantama kitakalbiams. Nei prancūzas, nei vokietis, nei joks vakarietis be papildomo paaiškinimo nesupranta, kodėl kažkur reikėjo nešti tą knygą. Ir kodėl tam nešėjui ir po 100 metų statomi paminklai“.

Knygnešys – žodis, sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Ko gero, toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas yra vienas tiksliausių.

Virtualią parodą

 „Ir šviečia kaip žvaigždės lietuviškos raidės, ir džiaugiasi širdys, už skausmą jas pirkę“ (Petras Vaičiūnas „Aušros sūnums“) 

parengė bibliotekininkė Irėna Dugnienė