Nė trupučio nebūčiau supykusi, jei Inos Pukelytės knyga „Panelės iš laisvės alėjos” būtų storesnė. Pagauni lenkiškai-žydiškai-lietuviškai gyvenančio Kauno nuotaiką ir visai norisi ja mėgautis. Ar pavyks Latvijoje gimusiai, Kaune gyvenančiai, lenkiškai kalbančiai Zofijai sukurti šeimą? Ar jos mylimasis tikrai jos siekia, ar taip ir liks ši panelė iš Laisvės alėjos, kaip tais laikais sakydavo, merga su vaiku? Galų gale, ar reikėjo knygos pradžioje užsiminti, apie tai, kad knygyne gali būti lobis? Paliko Zofija knygyną, išvyko į Lenkiją. Niekas lobio ir neieškojo. Skaičiau ir vis laukiau, kada Zofija susitiks su Rachele, atvykusia iš Paryžiaus vaidinti Kauno žydų teatre. Ji irgi čia sutiko savo meilę, kuri vieną dieną nebegrįš. Tiesiog nebepareis namo... Zofijos ir Rachelės keliai persipynė pačioje knygos pabaigoje. Jos susitiko labai trumpam, beje, – knygyne. Išeis abi iš jo ne kartu. Rachelę išsives. Zofija išeis slėpdama po paltu kūdikį ir... lobį.