Knyga „Jonas ir Adolfas Mekai: gyvenimo lai(š)kai” – įdomus jos sudarytojo Kęstučio Pikūno sumanymas: dviejų sūnų laiškai iš Niujorko, iš Meksikos ir Europos miestų keliauja motinai Elzbietai Mekienei ir globalus pasaulis suteka į Biržų rajono Semeniškių kaimelį. Dviejų karo pabėgėlių, stipriai pamilusių kiną, jautriais, tarsi vaikiškais pasakojimais motinai apie savo darbą, kūrybą, sėkmes, meilę, ilgesį Semeniškiams sukuriamas labai gražus ir įtraukiantis pasakojimas apie ypatingą dviejų brolių gyvenimą. Kaip mažai mes, vis dėlto, žinome apie Joną Meką, anot Vytauto V. Landsbergio, vertą Nobelio premijos. Motina buvo ilgaamžė, sūnūs net juokavo jai – nepergyvenk savo vaikų. Iš vieno laiško sužinome – nebėr motinos, iš kito – nebėr Semeniškių… Baigėsi ir laiškai. Jonas pergyveno ir savo jaunėlį brolį Adolfą – tai jau nebe iš šios knygos, visgi labai pažadinusios norą domėtis J. Meko gyvenimu. Nuostabūs trys – K. Pikūno, Biržų Jono Bielinio bibliotekininkės Indros Drevinskaitės ir kino režisieriaus Audriaus Stonio – įžangos tekstai. Perskaičiusi knygą dar kartą skaičiau įžangas... vietoj epilogo. Taigi knygos lapai supjaustyti ir perskaityti. J. Meko žodžiais tariant „Aš linkiu jums labai gražios dienos.“ Gero skaitymo – irgi.