Tai pasakojimas apie moterį, kuri prarado mylimą vyrą. Tai pasakojimas apie moterį, kuri išgyvendama tą netektį  labai prisiriša prie savo vaiko, nes jis juk nebeturi tėčio, jis kitoks. Vaikas jai tarsi skydas  „tarp savęs ir aplinkinio pasaulio". „Dėl jo privalau neverkti. Jis tarsi mano gyvenimo esmė. Jis yra gelbėtojas ir šviesos spindulys. Jis mūsų bendras vardiklis, mus visus jungianti raudona gija... jis stumia mus judėti į priekį". Visada svajojusi, kad jos vaikas tikrai turės tėtį ji jaučiasi nelaiminga, bet tikisi geriausio... Knygą rekomenduoju perskaityti tiems, kas išgyveno artimo žmogaus mirtį. Tikrai bus apie ką pamąstyti.