Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, žyminti pirmuosius lietuvių trėmimus į Sibirą, neaplenkė ir Kupiškio krašto. Kupiškio viešoji biblioteka, siekdama išsaugoti tautos atmintį, parengė virtualią parodą

„Tremtinių kupiškėnų keliais“.

Parodoje eksponuojamos nepublikuotos fotografijos iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo, liudijančios tremtinių gyvenimą. Iš seno sąsiuvinio skaudūs prisiminimai prabils tremtinės Emilijos Širmaitės-Mekienės žodžiais.
                      Šalia dokumentų – žinomo Kupiškio krašto rašytojo tremtinio Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) knygos „Vėjas“ pristatymo, įvykusio Skapiškyje gegužės 27 d., vaizdo įrašas:

Tremtinės Emilijos Širmaitės-Mekienės prisiminimai

                       Ištremti buvom iš Miškonių k. laiko skyrė kokias 3 valandas pasiimti daiktų kokius 5–6 maišus, maisto 2 maišus. Viskas liko ką turėjom: namai, gyvuliai, 4 karvės, 2 telyčios, 2 arkliai darbiniai, 1 kumeliokas, 4 avys, ėriukų, 2 veislinės kiaulės, viena jau su paršais, buvo bekonų.
                      Vyrai nebuvo atskirti nuo šeimos. Vagone apie 5–6 šeimas, gerai neatmenu, trūko oro, trūko vandens, vagono durys buvo gerai uždarytos. Tik vienas langelis tebuvo ir tas su stiklais. Išvežė 1948 V 22, ten nuvežė 1948 VI 9 dieną. Vagone mirė viena maža mergaitė. Ją vežėm, kol sustojo traukinys ir visus tikrino ar nėra mirusių. Kai pamatė, kad mirę, tai paėmė už kojos ir išmetė lauk kaip kokį žvėrį. Prašė nors palaidoti, bet niekas neklausė, užtrenkė duris, užrakino ir po kelių minučių traukinys nuvažiavo ir taip palikom išmestą mergaitę. Tai motina mus labai stipriai apkabino.
                      Privažiavo mašinos ir krovė visus daiktus kiek tilpo ir žmones, vežė kol mašinos užbuksavo. Atvažiavo traktoriai su rogėm ir sukrovė į roges, ir tempė traktoriai vienus į vieną kaimą, kitus į kitą, kur buvo tuščių vietų.
                      Vienan kambarin sutalpino po 7 šeimas, vietos nebuvo beveik nei praeiti. Padėjo lentas, kaladžių, šiaudų – tai buvo lovos. Taip buvom pusę metų. Už 7 kilometrų statė naują kaimą, vadinosi Srednia, tada ten kėlė žmones. Pirma pastatė mokyklą, parduotuvę, klubą, kur rodo kinus, tada pradėjo statyti namus ir gyvenom ten 7 metus.
                      Darbo dienos buvo 8 valandos, darbas buvo netoli, nes gyvenom miške. Darbo rūbai savi, kas turėjo: kelnės, treningai, čebatai. Į darbą vežiojo. Įrankiai buvo piela, kirvis, kitam davė arklį traukti štabeliuot medžius. Turėjom padaryti normą. Maistą, kas ką turėjo, tą ir valgė. Duonos buvo 200 gr per dieną ir viskas. Žiemą duodavo 2 maišus sušalusių bulvių šeimai.
                      Darbai buvo neskirstomi, ką dirbo vyrai, tą ir moterys. Tremtinių vaikams ir kūdikiams jokios medicinos. Stoka buvo vaistų. Tremtinys gali gyvent, o jei ne – tai ir mirk, niekas dėmesio nekreipė.
                      Komendantūrinis režimas buvo labai griežtas. Iš karto kol Stalinas buvo tai beveik niekas negalėjom išvažiuoti beveik 7 metus. Reikėjo leidimo pas gydytojus. Sava daktarė buvo, jei pagelbėdavo tai gerai, o jei ne – tai mirk.
                      Pirmoji gyvenvietė Kordonas. Atstumas nuo apylinkės toliau 20 km. Pro Talcus ėjo geležinkelis ir tekėjo Angara. Kordonas buvo miško kirtimo punktas. 1949 m. pavasarį į Srednios gyvenvietę statė naujus namus ir leido šeimoms gyvent. Atvežta šeimų buvo apie šimtą, gal daugiau. Buvau maža, nedaug ką prisimenu.
                      Tremtiniai buvo visoki: pasiturinčių šeimų, partizanų. Visi vienodi, tik partizanų šeimas vadindavo banditais, o turtuolius buožėm.
                      1948 V 22 iš Irkutsko vežė mašinom. Kada nebegalėjo eiti, vežė traktoriais. Kordono gyvenvietė buvo apgyvendinta ukrainiečių tremtinių, buvo mokykla, parduotuvė. 1948 m. labai sirgo žmonės šiltine, labai daug išmirė.
                      Man buvo 7 metai, tai ant rytojaus nuvežė Kordonan. Ėjau jau mokyklon, mokė vien rusiškai. Labai buvo sunku, niekas nevertė į lietuvių kalbą, bet gerai persiėmiau per savaitę: gal kad badas kamavo, žmogus nelaisvas kaip nori su tavimi elgėsi, visi stumdo, nes mes buvom tremtiniai, jokios valios neturėjom, ką sakė tą ir darėm.
                      Kai nuvežė, tai niekas nelaukė, nes labai mažai buvo tuščių butų, o sutalpinti reikėjo visus. Tai iš vieno kambario kiek ukrainiečių sukėlė šeimas, tada atleido mums buto vieną kambarį. Suleido 7 šeimas, vietos nei pasisukti. Padėjo lentas, kaladžių biškį kokio šieno ir taip paklojo gulti. Sesuo susirgo šiltine. Iš Kupiškio buvo išvežta gydytojų šeima juos antrą kartą trėmė. Krikščiūnai tai nuo šiltinės turėjo vaistų. Jie, ačiū, seserį sugydė. O rusų daktaras dėmesio jokio nekreipė nors mirk, jie vaistų neturi.
                      Daržus pradėjom dirbti su lopetu. Vartėm kelmus ir bedžiojom. Antrais metais kaip nuvežė jau biškį prasbadėm dėl pradžios ir kokius du kibirus pasisodinom bulvių. Uždarbis labai mažas buvo. Labai mažai mokėdavo gal 25 rub. per mėnesį. Už pusės metų pradėjom gauti laiškus ir siuntinius. Per savaitę vieną kartą atveždavo laiškus.
                      Darbus dirbom miško kirtimais. Vienu žodžiu miške dienos trukmė 8 valandos, atlyginimas 25 rub. per mėnesį.
                      Mes savo švenčių negalėjom švęsti. Jei nepriėjo sekmadienį, tai ir nedavė švęsti. 1956 m.kunigas Rimkus buvo atvažiavęs. Priėmėm pirmą Komuniją. Paleisti buvom 1957 metais. Grįžom į Lietuvą 1958 vasarį. Kas liko nežinau.

Bibliografė Jolita Pipynienė

                                                                                       Bibliografė Jolita Pipynienė