2022 m. archyvas


Kupiškio bibliotekos istorijos atspindžiai
...Neįtikėtinai greitai bėga laikas. Tik neseniai nušurmuliavo „Naktis bibliotekoje“ – kai atsisveikinome su jau renovuojamu bibliotekos pastatu ir su tūkstančiais bibliotekos knygų įsikūrėme Krantinės gatvėje. Prabėgo penkeri metai – miesto centre neatpažįstamai pasikeitusi lankytojų ir darbuotojų laukia biblioteka.
                      Parengėme virtualią parodą, kurioje atsispindi pastato metraštis, istorinės fotografijos iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo, Kupiškio viešosios bibliotekos fondų bei fotografo Stasio Kačinsko archyvo.
                    

                                                                                       Bibliografė Jolita Pipynienė
Kupiškio bibliotekos istorijos atspindžiai: video ir nuotraukose (žiūrėti čia)

NEPAILSTANTIS KUPIŠKIO KRAŠTO PRAEITIES TYRINĖTOJAS
Rugsėjo 10 d. dailėtyrininkas, žurnalistas, fotografas Vidmantas Jankauskas (g. 1962 m.) švenčia 60-metį. Sveikiname mielą Vidmantą su jubiliejiniu gimtadieniu, linkime nesenkančios energijos, geros sveikatos, naujų ir netikėtų atradimų tyrinėjant mūsų krašto istoriją.
 
Prisiminkime V. Jankausko parašytas ir sudarytas knygas bei kitus leidinius, jų pristatymų ir kitų renginių akimirkas:
V. Jankausko bibliografija
Tremtinių kupiškėnų keliais

  Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, žyminti pirmuosius lietuvių trėmimus į Sibirą, neaplenkė ir Kupiškio krašto. Kupiškio viešoji biblioteka, siekdama išsaugoti tautos atmintį, parengė virtualią parodą

„Tremtinių kupiškėnų keliais“.

Parodoje eksponuojamos nepublikuotos fotografijos iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo, liudijančios tremtinių gyvenimą. Iš seno sąsiuvinio skaudūs prisiminimai prabils tremtinės Emilijos Širmaitės-Mekienės žodžiais.
                      Šalia dokumentų – žinomo Kupiškio krašto rašytojo tremtinio Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) knygos „Vėjas“ pristatymo, įvykusio Skapiškyje gegužės 27 d., vaizdo įrašas:

Tremtinės Emilijos Širmaitės-Mekienės prisiminimai

                       Ištremti buvom iš Miškonių k. laiko skyrė kokias 3 valandas pasiimti daiktų kokius 5–6 maišus, maisto 2 maišus. Viskas liko ką turėjom: namai, gyvuliai, 4 karvės, 2 telyčios, 2 arkliai darbiniai, 1 kumeliokas, 4 avys, ėriukų, 2 veislinės kiaulės, viena jau su paršais, buvo bekonų.
                      Vyrai nebuvo atskirti nuo šeimos. Vagone apie 5–6 šeimas, gerai neatmenu, trūko oro, trūko vandens, vagono durys buvo gerai uždarytos. Tik vienas langelis tebuvo ir tas su stiklais. Išvežė 1948 V 22, ten nuvežė 1948 VI 9 dieną. Vagone mirė viena maža mergaitė. Ją vežėm, kol sustojo traukinys ir visus tikrino ar nėra mirusių. Kai pamatė, kad mirę, tai paėmė už kojos ir išmetė lauk kaip kokį žvėrį. Prašė nors palaidoti, bet niekas neklausė, užtrenkė duris, užrakino ir po kelių minučių traukinys nuvažiavo ir taip palikom išmestą mergaitę. Tai motina mus labai stipriai apkabino.
                      Privažiavo mašinos ir krovė visus daiktus kiek tilpo ir žmones, vežė kol mašinos užbuksavo. Atvažiavo traktoriai su rogėm ir sukrovė į roges, ir tempė traktoriai vienus į vieną kaimą, kitus į kitą, kur buvo tuščių vietų.
                      Vienan kambarin sutalpino po 7 šeimas, vietos nebuvo beveik nei praeiti. Padėjo lentas, kaladžių, šiaudų – tai buvo lovos. Taip buvom pusę metų. Už 7 kilometrų statė naują kaimą, vadinosi Srednia, tada ten kėlė žmones. Pirma pastatė mokyklą, parduotuvę, klubą, kur rodo kinus, tada pradėjo statyti namus ir gyvenom ten 7 metus.
                      Darbo dienos buvo 8 valandos, darbas buvo netoli, nes gyvenom miške. Darbo rūbai savi, kas turėjo: kelnės, treningai, čebatai. Į darbą vežiojo. Įrankiai buvo piela, kirvis, kitam davė arklį traukti štabeliuot medžius. Turėjom padaryti normą. Maistą, kas ką turėjo, tą ir valgė. Duonos buvo 200 gr per dieną ir viskas. Žiemą duodavo 2 maišus sušalusių bulvių šeimai.
                      Darbai buvo neskirstomi, ką dirbo vyrai, tą ir moterys. Tremtinių vaikams ir kūdikiams jokios medicinos. Stoka buvo vaistų. Tremtinys gali gyvent, o jei ne – tai ir mirk, niekas dėmesio nekreipė.
                      Komendantūrinis režimas buvo labai griežtas. Iš karto kol Stalinas buvo tai beveik niekas negalėjom išvažiuoti beveik 7 metus. Reikėjo leidimo pas gydytojus. Sava daktarė buvo, jei pagelbėdavo tai gerai, o jei ne – tai mirk.
                      Pirmoji gyvenvietė Kordonas. Atstumas nuo apylinkės toliau 20 km. Pro Talcus ėjo geležinkelis ir tekėjo Angara. Kordonas buvo miško kirtimo punktas. 1949 m. pavasarį į Srednios gyvenvietę statė naujus namus ir leido šeimoms gyvent. Atvežta šeimų buvo apie šimtą, gal daugiau. Buvau maža, nedaug ką prisimenu.
                      Tremtiniai buvo visoki: pasiturinčių šeimų, partizanų. Visi vienodi, tik partizanų šeimas vadindavo banditais, o turtuolius buožėm.
                      1948 V 22 iš Irkutsko vežė mašinom. Kada nebegalėjo eiti, vežė traktoriais. Kordono gyvenvietė buvo apgyvendinta ukrainiečių tremtinių, buvo mokykla, parduotuvė. 1948 m. labai sirgo žmonės šiltine, labai daug išmirė.
                      Man buvo 7 metai, tai ant rytojaus nuvežė Kordonan. Ėjau jau mokyklon, mokė vien rusiškai. Labai buvo sunku, niekas nevertė į lietuvių kalbą, bet gerai persiėmiau per savaitę: gal kad badas kamavo, žmogus nelaisvas kaip nori su tavimi elgėsi, visi stumdo, nes mes buvom tremtiniai, jokios valios neturėjom, ką sakė tą ir darėm.
                      Kai nuvežė, tai niekas nelaukė, nes labai mažai buvo tuščių butų, o sutalpinti reikėjo visus. Tai iš vieno kambario kiek ukrainiečių sukėlė šeimas, tada atleido mums buto vieną kambarį. Suleido 7 šeimas, vietos nei pasisukti. Padėjo lentas, kaladžių biškį kokio šieno ir taip paklojo gulti. Sesuo susirgo šiltine. Iš Kupiškio buvo išvežta gydytojų šeima juos antrą kartą trėmė. Krikščiūnai tai nuo šiltinės turėjo vaistų. Jie, ačiū, seserį sugydė. O rusų daktaras dėmesio jokio nekreipė nors mirk, jie vaistų neturi.
                      Daržus pradėjom dirbti su lopetu. Vartėm kelmus ir bedžiojom. Antrais metais kaip nuvežė jau biškį prasbadėm dėl pradžios ir kokius du kibirus pasisodinom bulvių. Uždarbis labai mažas buvo. Labai mažai mokėdavo gal 25 rub. per mėnesį. Už pusės metų pradėjom gauti laiškus ir siuntinius. Per savaitę vieną kartą atveždavo laiškus.
                      Darbus dirbom miško kirtimais. Vienu žodžiu miške dienos trukmė 8 valandos, atlyginimas 25 rub. per mėnesį.
                      Mes savo švenčių negalėjom švęsti. Jei nepriėjo sekmadienį, tai ir nedavė švęsti. 1956 m.kunigas Rimkus buvo atvažiavęs. Priėmėm pirmą Komuniją. Paleisti buvom 1957 metais. Grįžom į Lietuvą 1958 vasarį. Kas liko nežinau.


Bibliografė Jolita Pipynienė

Skapiškio krašto metraštininkė: Stanislava Mažeikytė
Rodos dar vakar įrašinėjome pokalbį su Mokytoja Skapiškio miestelio centre... Jau prabėgo treji metai, kai ji iškeliavo Amžinybėn ir liko pasakojimai tik iš būtojo laiko... Birželio 1 d. jai būtų 95-eri.
                      Šiandien Jums siūlome susipažinti su kraštotyrininkės Stanislavos Mažeikytės parengta „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“, kuri publikuojama jos brolio Antano sutikimu. Jis suteikė leidimą rankraštinio sesers Stanislavos palikimo viešinimui, kad būtų prieinamas visiems, besidomintiems Skapiškio miestelio istorija, kurios metraštininke ilgus metus buvo jo sesuo. Įdomu tai, kad šį dokumentą, jau būdama garbaus amžiaus, kompiuteriu surinko pati autorė. Kaip prisimena Skapiškio bibliotekos darbuotoja Roma Bugailiškienė: „Tris mėnesius eidavome į darbą ir iš darbo kartu...“
                      Virtualioje parodoje
susipažinsite su Kalvarnikų gatvės istorija Skapiškyje, keletu fotografijų iš mokytojos Stanislavos Mažeikytės asmeninio archyvo bei filmuota medžiaga iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo.
Bibliografė Jolita Pipynienė
Kviečiame žiūrėti:
ALVYDAS TOTORIS: KUPIŠKĖNAS – KALVARIJOJE
Garbingą jubiliejų švenčia pedagogas, istorikas, kraštotyrininkas, muziejininkas Alvydas Totoris.
 
Sveikiname mielą jubiliatą, nepailstantį Aukštaitijos ir Suvalkijos praeities tyrinėtoją, su gimtadieniu, linkime stiprios sveikatos, naujų ir netikėtų istorinių atradimų archyvuose ir kituose informacijos šaltiniuose, laukiame naujų straipsnių ir knygų apie Kupiškio kraštą.
 
Siūlome susipažinti su Alvydo Totorio biografijos fragmentais ir svarbiausiais darbais, prisiminti jo apsilankymus Kupiškio krašte, dalyvavimą kraštotyros leidinių pristatymuose.
 
Parengė Lina Matiukaitė
Kupiškio viešoji biblioteka, Kraštotyros ir edukacijos skyrius
Rašytojo Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) gyvenimo vieškeliais
Kupiškio krašte retas kuris nėra girdėjęs rašytojo Jurgio Usinavičiaus pavardės, gal kiek mažiau girdėta tikroji – Napalio Augulio. Nuo Skapiškio krašto kilęs rašytojas ir žurnalistas šiais metais kovo 27 d. švenčia gražų 90-ties metų jubiliejų. Gyvenimas, nubloškęs į tremtį ir atgal, galiausiai sugrąžino į svajonių miestą Vilnių.
Sveikindami Jubiliatą, kviečiame pažiūrėti virtualią parodą
ir pasidalinti vaizdais iš jo asmeninio albumo, Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo bei pasklaidyti romanų puslapius, kuriuose galbūt atpažinsite mūsų krašto vietoves, žmones ar įvykius...

                                                                                       Bibliografė Jolita Pipynienė

Kūryba tai, kas gimsta neužplanuota
Tai šiauliečio dizainerio Viliaus Purono žodžiai, tapę jo 75-mečiui skirtos parodos akcentu.
Vilius Puronas gimė 1947 m. vasario 11 d. Panevėžyje. Ne viena nerūpestingos vaikystės vasara prabėgo Kupiškyje. Tai liudija išlikusios fotografijos, kurias kartu su parengtomis knygomis bei autobiografiniais dokumentais menininkas dovanojo Kupiškio viešajai bibliotekai.
                      Sveikindami gerbiamą Jubiliatą, siūlome susipažinti su ryškiausiais jo darbais.

 

Bibliografė Jolita Pipynienė
Paskutinį kartą redaguota: 2023-09-22 11:00