- Titulinis
- Veiklos sritys
- Virtualios parodos 2023
- 2021 m. archyvas
2021 m. archyvas
Ant kalvos atsistosiu, įkvėpsiu...
Algirdas Julius Greimas ir Kupiškis:
1991 m. Sausio 13-osios atminimą saugant:
Sausio 13-osios įvykių dalyvių prisiminimai:
„...Vilniuje stovėjome prie Lietuvos Radijo ir televizijos pastato. Baimės nebuvo, visi linksminosi: koncertavo „Armonikos“ ansamblis, visi skandavo „Lietuva“, „Laisvė“. Kai pasakė, kad atvažiuoja tankai, netikėjom, kad mus puls, nes visur aplink žmonės, pilna autobusų, kurie buvo apstatyti aplink pastatą.
Vis dėlto mus puolė. Visur buvo ugnis ir staiga pamačiau ugnį ir prieš savo akis. Tik ji pataikė mano sūnui Valdukui, bet jį išgelbėjo tas magnetofonas, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo. Aš tik pamačiau sūnelio rankose magnetofono rankenėlę ir išgirdau jį sakant: „Mama aš gyvas“.
Šateikienė, Eugenija // Subatėnai – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sūkuryje.- Subačius, 2007, p. 8
„...Per radiją išgirdome, kad grupė desantininkų bando užimti Ministrų Tarybos pastatą. Apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad to jiems padaryti nepavyko.
Tačiau mūsų pakili nuotaika tęsėsi neilgai. Antrą valandą šarvuočiai ir tankai apsupo Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Pamatėme iš šarvuočių išlipusius desantininkus. Taikydamiesi iš automatų į mus, beginklius žmones, jie artėjo prie paradinių pastato durų.
Mes stovėjome prieš desantininkus susitvėrę rankomis ir skandavome: „Lietuva! Lietuva! Laisvė! Laisvė!“.
Kariškiai prasiveržė dešinėje pusėje. Kažkas pasakė, kad reikia grįžti į savo vietas. Atbėgome prie laiptų. Desantininkai stengėsi nustumti mus nuo jų, tačiau tai padaryti jiems buvo sunku. Mes tvirtai stovėjome, nors kulkos zvimbė virš mūsų.“
Jonas Babickas // Subatėnai – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sūkuryje.- Subačius, 2007, p. 8
„...Tą naktį buvo tikrai labai baisu. Mes visi stovėjome ir laukėme, kas toliau bus. Tą tragišką naktį buvo baisus sujudimas, bet buvo tokių, kurie šoko, vaikščiojo prie laužų, grojo armonikomis. Bešnekant kilo sujudimas, visi šokdami ant gatvės pamatė, kad atvažiuoja tankai. Kilo baisi panika, bet žmonės toliau šoko ir grojo armonikomis. Visi šoko prie bokšto ir laukė. Aš buvau ant laiptų ir mačiau, kaip lėtai atvažiuoja tankai. Visur buvo girdėti tankų šūviai, bet niekur nepataikė. Netrukus prisistatė kareiviai. Jie pradėjo stumdyti žmones, gąsdindami šaudė į viršų, langus.“
Anicetas Čepė // Subatėnai – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sūkuryje.- Subačius, 2007, p. 8
„Buvo apie antrą valandą nakties. Staiga kažkoks keistas ūžesys. Žmonės skubėjo link bokšto. Viskas vyko taip greitai, kad nebuvo laiko nieko galvoti. Bokštą apsupo didžiulė žmonių minia. Mes stovėjome tarp nepažįstamų žmonių, visi stipriai susikibę rankomis, susiglaudę pečiais. Burzgė šarvuočių motorai, griaudėjo šūviai, tačiau lietuviška daina skambėjo dar garsiau...“
Vitalija Pulikaitė ir Audronė Šimėnaitė iš Antašavos
„...Tankečių prožektoriai spigino mums į akis, gąsdino tankų trenksmas, bet vis tik pasigirsdavo žodis „Lietuva“. Subėgę į autobusus ilgai nepabuvome ir puolėme greitai iš jų per gatvę. Girdėjosi Jermalavičiaus kalba per garsiakalbį, kad visi eitume namo ir paliktume pastatą. O kulkos vis čaižiai kaukė, sproginėjo „paketai“, aidėjo trenksmai, nuo dūmų buvo sunku kvėpuoti...“
Angelė Vitkuvienė iš Noriūnų
KVIEČIAME PAŽIŪRĖTI:
1991 m. SAUSIO 13-OJI IKI IR PO JOS
Virtualią parodą
- Zitos Lukošiūtės-Staškūnienės biografija
- Vaikystė ir mokslo metai Kupiškyje
- Studentė Vilniuje, mokytoja Molėtų rajone
- Sugrįžimas į Kupiškį
- 1990-ieji ir paskutinė Zitos vasara (1991-ieji)
- Atminimo įamžinimas: knygos išleidimas, renginiai, konkursai
- Zitos tėviškė Stičkalnyje.
Zitos Lukošiūtės bibliografija: kūryba ir publikacijos apie ją:
Bendradarbių, bičiulių atsiminimai:
Jurgita Staškūnaitė-Rulienė apie mamą
Algimanto Kriukos dainos pagal Zitos Lukošiūtės žodžius:
- VAIKYSTĖS ATMINTY (dainuoja Edmundas Urbonas)
- LIKIMO DOVANA (dainuoja Algimantas Kriuka)
- LOPŠINĖ AMŽINAM VAIKUI (dainuoja Algimantas Kriuka)
- ŠERMUKŠNIŲ BALADĖ (dainuoja Algimantas Kriuka)
- UŽMIRŠTI TAVE (dainuoja Algimantas Kriuka)
„Kupiškėnai tremtyje: fotografijos ir dokumentai“
Virtuali Henriko Orakausko sukurtų portretų paroda, skirta Vasario 16-ąjai,
kviečiame žiūrėti parodos pristatymą:

1933–1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir įgijo plastinio meno dalykų mokytojo kvalifikaciją. Baigiamasis darbas bareljefas „Ganykloje“.
1944 m. pradėjo dalyvauti parodose. 1945–1951 m. dėstė Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
1946 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1952 m. Vilniaus valstybinio dailės instituto Piešimo katedros vyr. dėstytojas. 1958 m. apdovanotas LTSR Valstybine premija už skulptūrą „Arklininkas“. 1965 m. suteikiamas Lietuvos dailininko vardas. Nuo 1970 m. – profesorius. Gyveno Kaune, turėjo dirbtuves Vilniuje.
Mirė 1998 11 12, palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.
Skulptorius J. Kėdainis buvo įvairiapusis menininkas. Buvo puikus piešėjas – visada kartu nešiodavosi eskizų albumą ar užrašų knygelę, kuriame piešdavo, fiksuodavo savo mintis. Daug piešė savo malonumui: meistriškus portretus, aktus, natūros studijas. Mėgo grafiką iliustravo knygas. Medaliai – dar viena sritis, kur J. Kėdainiui nedaug kas prilygsta: nepriekaištingai sukomponuoti, aiškus ir plastiškas šriftas, lakoniški, o kartu – išradingi, raiškūs, prasmingi.
Skulptorius ne tik mokė kitus, bet ir pats visą gyvenimą mokėsi, domėjosi senųjų kultūrų meno palikimu. Kurdamas niekad nenutolo nuo senųjų liaudies skulptūros tradicijų.
J. Kėdainis buvo sukaupęs labai turtingą asmeninę biblioteką, kurios pagrindą sudarė meno literatūra, išleista įvairiose pasaulio šalyse. 2001 m. – sesers Bronės Kėdainytės pastangomis, vykdant skulptoriaus valią, po jo mirties buvo perduota Kupiškio rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, didelė dalis šios bibliotekos – 4000 egzempliorių knygų. Be knygų Kupiškio viešajai bibliotekai buvo padovanota daug rankraštinių dokumentų: eskizai, užrašų knygelės, nuotraukos ir laiškai. Visas neįkainuojamas palikimas yra tvarkomas ir saugomas Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
2005 m. Kupiškio kraštui padovanota beveik pusantro šimto J. Kėdainio skulptūrų ir jos patikėtos saugoti Kupiškio etnografijos muziejui. 2005 m. prie gimtosios skulptoriaus sodybos Karaliūniškio kaime atidengta atminimo lenta.