2021 m. archyvas


Prisimename kraštietį žurnalistą Kazimierą Vilių Laužiką
Kupiškio krašto kalendoriuje keičiasi datos, įvykiai, asmenybės – prisimenamos jų gyvenimo ir veiklos datos. Pavasarėjant prieš 85-erius metus Papilių kaime gimė poetas, žurnalistas Kazimieras Viliaus Laužikas.
                      Ilgus metus gyvenęs Vilniuje bei dirbęs laikraščio „Bičiulystė“ redakcijoje, kaupė savo archyvą, kurį žmona Silvija Laužikienė 2017 metais perdavė Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriui. Autoriaus ranka rašyti eilėraščiai, rašomąja mašinėle spausdinti tekstai papildė bibliotekos rankraščių fondą, o rašomoji mašinėlė „Continental“ tapo vaizdine priemone edukacinių užsiėmimų metu.
                      Dalis fotografijų iš šeimos archyvo jau buvo eksponuota virtualioje erdvėje praėjusiais metais. Šiais metais norime jus supažindinti su kitais bibliotekoje saugomais dokumentais bei pasidalinti vaizdo pasakojimais iš praėjusių renginių 2008 bei 2018 metais.
 
Vyresn. bibliografė Jolita Pipynienė
Kupiškėnų ambasadorė Žemaitijos krašte

Ant kalvos atsistosiu, įkvėpsiu...

Kraštiečių gyvenimo keliai, vingiuojantys po Lietuvą ar platųjį pasaulį, vis sugrąžina prie ištakų: gimtosios sodybos ar vaikystės prisiminimų. Kaskart, norėdami jums pristatyti mūsų krašto asmenybes, ieškome rečiau sutinkamų veidų. Šį kartą supažindiname jus su žurnaliste Rita Bočiulyte, šiais metais sulaukusia gražaus jubiliejaus.
Vaikystę ir mokslo metus praleidusi Kupiškio krašte, čia pradėjusi kelią į literatūrą, eiles spausdino rajoninio laikraščio literatūriniame puslapyje „Lėvens balsai“. Pastarosios eilės iš 1978 m. rugsėjo 23 d. leidinio.
***
Ant kalvos atsistosiu, įkvėpsiu
Ir pakilsiu į dangų kregžde.
Ar į širdį prabilsiu eilėraščiu,
Į naktį juodžiausią – žvaigžde.
 
O gal akmenį sviesiu į langą
Ir kvatosiu iš viso, kas pikta...
Pievoj dalgiai galandami žvanga,
O aš velniškai noriu išlikti...
 
Išbučiuosiu praeivį suglumusį, –
Pagaliau tu mane suradai!
Paklausykite – medžių viršūnėse –
Vėl pavasaris, – gieda strazdai.
***
Vyresn. bibliografė Jolita Pipynienė
 

Sušildantis sielą knygų pasaulis

Knyga, žodis, prasmė... Tokia humanitarinių mokslų daktarės Genovaitės Dručkutės kasdienybė. O pasiilgusi gimtinės kvapo ir erdvių, šventėms atėjus ar vasarą, visuomet atvyksta pasisvečiuoti į Kupiškį. Susitinka su bičiuliais, aplanko biblioteką ir „Knygiaus“ klubą. Gal ir pati nebesuskaičiuotų, kiek knygų yra perskaičiusi ir dovanojusi bibliotekai, kad jomis galėtų džiaugtis kiti.
                      Pasaulinei negandai užklupus ir nuo jos pasislėpus už namų sienų, liko tik virtualus bendravimas. Šio bendravimo prasmė – galimybė tobulėti bei mokytis, o gal prisiminti, kas primiršta... Iš dabarties į praeitį, po Oskaro Milašiaus kūrybinį palikimą, keliavome vedini profesorės Genovaitės Dručkutės pasakojimo ir dar ne kartą keliausime virtualiais literatūriniais takais.
                      Artėjant gražiam Jubiliejui, buvęs banalus sveikatos palinkėjimas, naujomis aplinkybėmis įgauna prasmę, o nuoširdi padėka, skaitančių ir branginančių knygą žmonių, tikiuosi, pralinksmins ir sukels Profesorei šypseną. Laukiame ir tikimės ne tik virtualių susitikimų, bet vis pilnėjančios autorės vertimų lentynos...
 
Kraštotyros ir edukacijos skyriaus
vyresn. bibliografė Jolita Pipynienė

Algirdas Julius Greimas ir Kupiškis:

Paroda, skirta 1991 m. Sausio 13-ąjai

1991 m. Sausio 13-osios atminimą saugant:

„...Praėjusio sekmadienio rytą Kupiškio miesto gatvės buvo nykios ir tuščios. Kruvini įvykiai Vilniuje prikaustė žmones prie radijo imtuvų ir televizorių. Sunerimę kupiškėnai laukė ir telefono skambučių iš Vilniaus. Išvakarėse, kai sutemos jau gaubė žemę, iš Kupiškio išriedėjo 15 autobusų, kurie nuvežė į Gedimino miestą daugiau kaip 500 žmonių, pasiryžusių saugoti ir ginti svarbiausius jo pastatus, „Ar jiems kas neatsitiko?“ – šis klausimas rūpėjo visiems, kurie liko namie.
                      Vidurdienį suskambo Kupiškio bažnyčios varpai. Jie pakvietė kupiškėnus į šv. Mišias, aukojamas už tuos, kurie žuvo Vilniuje, gindami Lietuvos Nepriklausomybę.“ – rašė „Kupiškėnų minčių“ korespondentas Alfonsas Briedis prieš 30 metų. Sunku patikėti kaip greitai prabėgo laikas...
                      Norime Jums virtualiai pristatyti 1991 m. Sausio 13-osios liudininkų prisiminimus, fotografijas ir video pasakojimą apie istorinius įvykius. Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriuje saugomas negausus tų įvykių liudininkų šviesios atminties Juozo Kraujūno ir LR Seimo nario Jono Jaručio fotografijų archyvas, tuo metu kartu su kupiškėnais vykusių į Vilnių ginti Seimo rūmų, Lietuvos televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto bei įamžinusių istorines akimirkas. Siūlome peržiūrėti kupiškėno, dalyvavusio nepamirštamuose įvykiuose, Kazio Stančiko, pasakojimą apie 1991 m. Sausio 13-ąją Vilniuje.
 
                                                                                      Vyresn. bibliografė Jolita Pipynienė

Sausio 13-osios įvykių dalyvių prisiminimai:

„...Vilniuje stovėjome prie Lietuvos Radijo ir televizijos pastato. Baimės nebuvo, visi linksminosi: koncertavo „Armonikos“ ansamblis, visi skandavo „Lietuva“, „Laisvė“. Kai pasakė, kad atvažiuoja tankai, netikėjom, kad mus puls, nes visur aplink žmonės, pilna autobusų, kurie buvo apstatyti aplink pastatą.

Vis dėlto mus puolė. Visur buvo ugnis ir staiga pamačiau ugnį ir prieš savo akis. Tik ji pataikė mano sūnui Valdukui, bet jį išgelbėjo tas magnetofonas, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo. Aš tik pamačiau sūnelio rankose magnetofono rankenėlę ir išgirdau jį sakant: „Mama aš gyvas“.

Šateikienė, Eugenija // Subatėnai – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sūkuryje.- Subačius, 2007, p. 8

„...Per radiją išgirdome, kad grupė desantininkų bando užimti Ministrų Tarybos pastatą. Apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad to jiems padaryti nepavyko.

Tačiau mūsų pakili nuotaika tęsėsi neilgai. Antrą valandą šarvuočiai ir tankai apsupo Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Pamatėme iš šarvuočių išlipusius desantininkus. Taikydamiesi iš automatų į mus, beginklius žmones, jie artėjo prie paradinių pastato durų.

Mes stovėjome prieš desantininkus susitvėrę rankomis ir skandavome: „Lietuva! Lietuva! Laisvė! Laisvė!“.

Kariškiai prasiveržė dešinėje pusėje. Kažkas pasakė, kad reikia grįžti į savo vietas. Atbėgome prie laiptų. Desantininkai stengėsi nustumti mus nuo jų, tačiau tai padaryti jiems buvo sunku. Mes tvirtai stovėjome, nors kulkos zvimbė virš mūsų.“

Jonas Babickas // Subatėnai – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sūkuryje.- Subačius, 2007, p. 8

„...Tą naktį buvo tikrai labai baisu. Mes visi stovėjome ir laukėme, kas toliau bus. Tą tragišką naktį buvo baisus sujudimas, bet buvo tokių, kurie šoko, vaikščiojo prie laužų, grojo armonikomis. Bešnekant kilo sujudimas, visi šokdami ant gatvės pamatė, kad atvažiuoja tankai. Kilo baisi panika, bet žmonės toliau šoko ir grojo armonikomis. Visi šoko prie bokšto ir laukė. Aš buvau ant laiptų ir mačiau, kaip lėtai atvažiuoja tankai. Visur buvo girdėti tankų šūviai, bet niekur nepataikė. Netrukus prisistatė kareiviai. Jie pradėjo stumdyti žmones, gąsdindami šaudė į viršų, langus.“

Anicetas Čepė // Subatėnai – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sūkuryje.- Subačius, 2007, p. 8

„Buvo apie antrą valandą nakties. Staiga kažkoks keistas ūžesys. Žmonės skubėjo link bokšto. Viskas vyko taip greitai, kad nebuvo laiko nieko galvoti. Bokštą apsupo didžiulė žmonių minia. Mes stovėjome tarp nepažįstamų žmonių, visi stipriai susikibę rankomis, susiglaudę pečiais. Burzgė šarvuočių motorai, griaudėjo šūviai, tačiau lietuviška daina skambėjo dar garsiau...“

Vitalija Pulikaitė ir Audronė Šimėnaitė iš Antašavos

„...Tankečių prožektoriai spigino mums į akis, gąsdino tankų trenksmas, bet vis tik pasigirsdavo žodis „Lietuva“. Subėgę į autobusus ilgai nepabuvome ir puolėme greitai iš jų per gatvę. Girdėjosi Jermalavičiaus kalba per garsiakalbį, kad visi eitume namo ir paliktume pastatą. O kulkos vis čaižiai kaukė, sproginėjo „paketai“, aidėjo trenksmai, nuo dūmų buvo sunku kvėpuoti...“

Angelė Vitkuvienė iš Noriūnų

KVIEČIAME PAŽIŪRĖTI:

1991 m. SAUSIO 13-OJI IKI IR PO JOS

Jono Jaručio 1991 m. sausio 13-osios foto

Juozo Kraujūno 1991 m. sausio 13-osios foto

Senovinės kupiškėnų vestuvės
Kasmet Kupiškio kalendorius pasipildo įsimintinų datų ir asmenybių jubiliejais.
                      Prieš 55 metus rugsėjo 10 d. suvaidintos „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, režisuotos Povilo Zulono, įsiminė ne tik kupiškėnams. Vaidinimas ne kartą keliavo po Lietuvos miestus ir miestelius, o jaunosios rauda scenoje skambėjo daugiau nei 600 kartų. Kupiškio viešojoje bibliotekoje saugomas fotografijų fondas bei straipsniai spaudoje, liudijantys šio kultūrinio reiškinio svarbą. 2017 m. „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ įtrauktos į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo registrą.
                      Virtualioje parodoje siūlome susipažinti su bibliotekos rankraščių fonde saugomais dokumentais bei pasiklausyti 2006 m. išleistos knygos „Tai bent vestuvės: Senovinių kupiškėnų vestuvių 40-mečiui“ vieno sudarytojų Algimanto Jasaičio pasakojimo.
                      Simboliška, kad rugsėjo 9 d. Algimantas Jasaitis švenčia garbingą 85-erių metų sukaktį. Sveikiname gerbiamą jubiliatą linkėdami jam stiprios sveikatos ir tikėdamiesi įsimintinų pasakojimų apie Kupiškio krašto kultūrinį gyvenimą. Vieną jų siūlome Jūsų peržiūrai:
OBELIS, KURI NEBEŽYDĖS: Zitos Lukošiūtės atminimui
Šiais metais minime kupiškėnės poetės, žurnalistės Zitos Lukošiūtės-Staškūnienės 70-ąsias gimimo metines. Deja, šiai talentingai ir kūrybingai asmenybei likimas lėmė gyventi ir kurti tik 40 metų – mirė ji 1992-jų žiemą nuo autoavarijos metu patirtų sunkių traumų.
Zitos gyvenimas susietas ir su Kupiškio viešąja biblioteka – čia ji dirbo septynerius metus, bet vis svajojo apie žurnalistiką – rajono laikraščiuose išdirbo beveik aštuonerius metus, čia pasitiko ir savo lemtį.  
Zitos Lukošiūtės-Staškūnienės atminimui ir skiriama ši virtuali paroda, kurioje informacija apie jos gyvenimą ir kūrybą, daug nuotraukų, rankraščių faksimilės, bibliografija, atminimo įamžinimui skirti renginiai, bendradarbių ir bičiulių atsiminimai, pagal poetės žodžius sukurtos dainos.

Virtualią parodą

apžvelkite, naudodamiesi rodyklėmis, o nuotraukų aprašus perskaitysite, paspausdami ant jų.
Parodoje panaudotos nuotraukos ir kiti dokumentai iš Kupiškio viešosios bibliotekos ir laikraščio „Kupiškėnų mintys“ redakcijos archyvų, Virginijos Juškienės, Linos Matiukaitės ir Jurgitos Rulienės asmeninių albumų. 
Parodą parengė Lina Matiukaitė
Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja

Zitos Lukošiūtės bibliografija: kūryba ir publikacijos apie ją:

BIBLIOGRAFIJA

Bendradarbių, bičiulių atsiminimai:

Jurgita Staškūnaitė-Rulienė apie mamą

Nijolė Matulienė

Lina Matiukaitė

Eleonora Vaičeliūnienė

Virginija Juškienė

Eugenija Urbonienė

Algimanto Kriukos dainos pagal Zitos Lukošiūtės žodžius:

  1. VAIKYSTĖS ATMINTY (dainuoja Edmundas Urbonas)
  2. LIKIMO DOVANA (dainuoja Algimantas Kriuka)
  3. LOPŠINĖ AMŽINAM VAIKUI (dainuoja Algimantas Kriuka)
  4. ŠERMUKŠNIŲ BALADĖ (dainuoja Algimantas Kriuka)
  5. UŽMIRŠTI TAVE (dainuoja Algimantas Kriuka)
Kupiškėnai tremtyje: fotografijos ir dokumentai
Birželio 14-oji, žyminti pirmuosius lietuvių trėmimus į Sibirą, neaplenkė ir Kupiškio krašto. Kupiškio viešoji biblioteka, siekdama išsaugoti tautos atmintį, parengė virtualią parodą

„Kupiškėnai tremtyje: fotografijos ir dokumentai“

Parodoje eksponuojami nepublikuoti dokumentai iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo, darbuotojų bei bibliotekos lankytojų asmeninių albumų, liudijančių tremtinių gyvenimą: kasdienybę, darbus bei šventes.
                    
Šalia dokumentų – žinomo Kupiškio krašto rašytojo Jurgio Usinavičiaus video pasakojimas – vaiko akimis pro gyvulinio vagono lentų plyšį matomas nepažįstamas pasaulis:
„Rašytojo Jurgio Usinavičiaus kelias tremtin“:

Vyresn. bibliografė Jolita Pipynienė
„Mintimis išvaikštinėjau kiekvieną lauko rėžį...“
Skulptoriaus Juozo Kėdainio egodokumentinis palikimas Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje saugomi skulptoriaus J. Kėdainio laiškai siųsti iš Kauno nuo 1933 metų, kai J. Kėdainis pradėjo mokytis Kauno meno mokykloje, jis laiškus adresavo tėvui Justinui Kėdainiui (33 laiškai). Mirus tėvui J. Kėdainiui, nuo 1951 metų laiškus rašė broliui Broniui Kėdainiui (186 laiškai), seseriai Bronei Kėdainytei (1 laiškas).
Iš Karaliūniškio sodžiaus siųsti Juozui Kėdainiui į Kauną tėvo Justino Kėdainio 4 laiškai. Brolio Broniaus Kėdainio laiškų Juozui Kėdainiui iš Karaliūniškio sodž. ir Šepetos k. ar Durpių-kraiko gamyklos 270 laiškų. Iš sesers Bronės Kėdainytės siųstų laiškų J. Kėdainiui iš Karaliūniškio sodž., Kauno yra 47 laiškai.
Įvairių asmenų siustų laiškų, atvirukų, telegramų yra 57 saugojimo vienetai. J. Kėdainiui rašė Raisa Abolina (knygos apie J. Kėdainį rusų kalba autorė), Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Gediminas Karosas, Povilas Zulonas (Senovinių kupiškėnų vestuvių režisierius), Kazys Varnas, Apolonija Valiuškevičiūtė, Adolfas Vaičaitis (bendramokslis iš Kauno meno mokyklos laikų, grafikas po karo pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją), Petras Stauskas, Kazimieras Skebėra ir kt. Prie korespondencijos sudėti sveikinimai švenčių progomis tai: Naujametiniai-Kalėdiniai, spalio, gegužės švenčių ir vardo dienos proga 29 sveikinimai. Iš viso korespondencijos yra 598 saugojimo vienetai.
kviečiame žiūrėti:
 
Virtualią parodą parengė Kraštotyros ir edukacijos skyriaus
vyresn. bibliotekininkė Nida Galvanauskienė
Kupiškėnai – Lietuvos valstybės kūrėjai

Virtuali Henriko Orakausko sukurtų portretų paroda, skirta Vasario 16-ąjai,

kviečiame žiūrėti parodos pristatymą:

Dirbantis žmogus Juozo Kėdainio kūryboje
Skulptorius Juozas Kėdainis gimė 1915 m. gruodžio 31 d. Karaliūniškio sodž. (Kupiškio valsč.) Angelės ir Justino Kėdainių šeimoje. 1924–1929 m. lankė Migonių pradžios mokyklą. 1929–1933 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje.
1933–1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir įgijo plastinio meno dalykų mokytojo kvalifikaciją. Baigiamasis darbas bareljefas „Ganykloje“.
1944 m. pradėjo dalyvauti parodose. 1945–1951 m. dėstė Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
1946 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1952 m. Vilniaus valstybinio dailės instituto Piešimo katedros vyr. dėstytojas. 1958 m. apdovanotas LTSR Valstybine premija už skulptūrą „Arklininkas“. 1965 m. suteikiamas Lietuvos dailininko vardas. Nuo 1970 m. – profesorius. Gyveno Kaune, turėjo dirbtuves Vilniuje.
Mirė 1998 11 12, palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.
Skulptorius J. Kėdainis buvo įvairiapusis menininkas. Buvo puikus piešėjas – visada kartu nešiodavosi eskizų albumą ar užrašų knygelę, kuriame piešdavo, fiksuodavo savo mintis. Daug piešė savo malonumui: meistriškus portretus, aktus, natūros studijas. Mėgo grafiką iliustravo knygas. Medaliai – dar viena sritis, kur J. Kėdainiui nedaug kas prilygsta: nepriekaištingai sukomponuoti, aiškus ir plastiškas šriftas, lakoniški, o kartu – išradingi, raiškūs, prasmingi.
Skulptorius ne tik mokė kitus, bet ir pats visą gyvenimą mokėsi, domėjosi senųjų kultūrų meno palikimu. Kurdamas niekad nenutolo nuo senųjų liaudies skulptūros tradicijų.
J. Kėdainis buvo sukaupęs labai turtingą asmeninę biblioteką, kurios pagrindą sudarė meno literatūra, išleista įvairiose pasaulio šalyse. 2001 m. – sesers Bronės Kėdainytės pastangomis, vykdant skulptoriaus valią, po jo mirties buvo perduota Kupiškio rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, didelė dalis šios bibliotekos – 4000 egzempliorių knygų. Be knygų Kupiškio viešajai bibliotekai buvo padovanota daug rankraštinių dokumentų: eskizai, užrašų knygelės, nuotraukos ir laiškai. Visas neįkainuojamas palikimas yra tvarkomas ir saugomas Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
2005 m. Kupiškio kraštui padovanota beveik pusantro šimto J. Kėdainio skulptūrų ir jos patikėtos saugoti Kupiškio etnografijos muziejui. 2005 m. prie gimtosios skulptoriaus sodybos Karaliūniškio kaime atidengta atminimo lenta.

Kviečiame žiūrėti

Parodą parengė Nida Galvanauskienė
Kraštotyros ir edukacijos skyriaus bibliotekininkė
Paskutinį kartą redaguota: 2022-06-15 12:01